parke

Sėdėjau,
mąsčiau...
o vėjas pūtė
vėsuma šaldė odą --
klaikiai kvepėjo lydytu sūriu,
mėtiniais saldainiais,
kvepalais,
ir ką tik iškeptais kukurūzais...
Lėtai leidosi saulė,
mėlynomis ūkanomis
siuvinėdama dangų,
trykšdama paskutiniais
spindulių siūleliais,
o aš
svetimoje žemėje
svetimame parke
tarp svetimų žmonių.
Vienas.
Aplinkui lyg gandrai stypčiojo
meiliai susivijusios porelės,
lyg vijoklinės gėlės
gandralizdžius sukančios suolelių tarpulenčiuose,
senos tetos,
vedinos mažais išsigimėliškais šuniukais-
pasišiaušusiais gaurų kuokštais,
garbūs ponai, nešini diplomatais,
bešlamščiantys vėstančius
pomidorų padažu ir garstyčiomis
trykštančius dešrainius,
vaikai, skubantys namo,
nes temstant žinia... lenda
m a n i a k a i, p e d o f i l a i,
v i s o k i o p l a u k o k e i s t u o l i a i
na maždaug tokie kaip aš
vieni
be poros
be šuniuko
be diplomato
ir net be dešrainio

ir taip ilgu ilgu darėsi
taip kažko trūko
turbūt Lietuvos

tai kvailos mintys užplūsta
kai palieki diplomatą taksi