Trečia legenda

3. Nusikaltimų atpirkimas

Prieš patenkant į mirties kalėjimą, nusikaltusioms mergaitėms buvo paskiriamos nerašytos, bet būtinos procedūros, kurios turėjo užtikrinti Dievo ir Igorio skirtą teisingumą.
Kai jau pasimatydavo, kad nelaimingoji mergaitė yra nėščia, kaimo tikinčios senyvesnio amžiaus moterys (dažniausiai niekad su vyrais nesimylėjusios senmergės) organizuodavo mergaitės nuvesdinimą pas artimiausios bažnyčios kleboną, kur ji, kaip didžiausia nusikaltėlė, turėdavo prieiti išpažinties ir priimti Švenčiausiąjį Sakramentą. Klebonas, turbūt nebus per aštriai pasakyta, nusikaltėlę Dievo „akivaizdoje“ iškvosdavo ir sužinodavo visas pasimylėjimo paslaptis: kada ir kokiomis aplinkybėmis „nelaimė“ atsitiko ir kas yra jos kaltininkas. Po to, ne be pagrindo, o remiantis „gyvu pavyzdžiu“, klebonas per pamokslus viešai dergdavo ne tik Dievo malonę praradusius pasileidėlius, bet ir bet kokius jaunimo susiėjimus, vadinamuosius, patalkius, bet kokius jaunimo pasilinksminimus.
Kai apie pasileidėlius viskas iškildavo į dienos šviesą, tolesnį jau fizinį arba kūniškąjį bausmės vykdymą į savo rankas paimdavo Igoris.
Mergaitę prieš pat gimdymą uždarydavo į akmeninį Mirties kalėjimą, kur neretai įvairios trukmės ir ne tokias sunkias pasileidimo ir Dievo negerbimo bausmes atlikdavo ir daugiau baudžiavinio kaimo merginų. Čia gimdyvės niekas nekankindavo, tik neduodavo valgyti. Kalėjime ji turėjo pagimdyti ir, kaip mirtiną nuodėmę padariusi ištvirkėlė, iš bado žūti kartu su savo nuodėminguoju naujagimiu. Nei pagimdžiusi bevainikį paleistuvė, nei jos vaikas iš mirties kalėjimo į laisvę niekada nebebuvo išleidžiami.
Ištvirkusio vaikino bausmė buvo žiauresnė ir trumpesnė. Rankomis ir kojomis surištą, jį stumdavo žemyn į pirmą daubą, iš kurios, jau kitu šlaitu, jis turėdavo iškopti, kad tuoj pat nuriedėti į antrą daubą. Tai kartodavosi tris kartus (buvo trys viena po kitos einančios daubos), kol jis prieidavo prie paskutinės — giliausios, grįstosios akmenimis, nuo kurios nusiritęs patekdavo į Erlos dumblo pelkę.
Ir tuo Igorio išradingumas dar nesibaigė. Vykstant vaikino bausmės egzekucijai, paskutinės akmenimis grįstosios daubos šlaitas, kas dvidešimt žingsnių skersai buvo pertveriamas nestorais rąstais, ant kurių buvo sukraunamos ir uždegamos sausos krūmų šakos. Kai ugnis visu gražumu įsiplieksdavo, tada vargšą pasileidėlį ir nustumdavo nuo pastarosios daubos šlaito.
Nuodėmės atpirkimas būdavo taip organizuojamas, kad jaunuoliui išlipus ant pastarojo šlaito, sausšakių ugnis liepsnotų visu gražumu. O prieš egzekucijos pradžią Igoris nuteistajam dar pasakydavo tokius žodžius:
— Jē tas jauns žmuogos, nuēs sava bausmies kieli, atpėrks kaltė ė palėks gīvs, ons sava nuodiemė būs atpirkės, ė aš anou vėsam laikou atlēsio no baudžiavuos!..
Tačiau jaunuoliui išsigelbėti vilčių nebūdavo. Nusiritęs nuo ugnimi užsiplieskusios daubos šlaito, jis būdavo tiek apdegęs, kad vienintelė išeitis bebūdavo — kuo greičiau pakliūti į Erlos dumblą ir, malšinant nudegimo skausmą, po keliolikos sekundžių amžinai užgesti...
Žvelgiant į tuos įvykius, atrodytų, koks gi jaunas padaras begalėjo ryžtis paleistuvybei? Juk atskleista paleistuvybė buvo tolygi mirčiai — mergaitei su kūdikiu Mirties kalėjime badu, vaikinui — ugnyje ir Erlos pelkių dumble.
Bet ar kas gali sulaikyti ir neleisti pavasariais prasiskleisti žiedui, ar kas gali nugalėti ir suturėti du jaunus žmones, kurie įsimylėjo ir greičiau pasiryžę numirti, negu išsižadėti vienas kito?..