makalojusmano sapno dugne
guli sidro lašai
tarsi verktų kas tiesiai į sielą,
skoningai, į ritmą, į taktą ir
-štilis-
-štilis-
-mano sapno dugne-
nedidelis mėlynas stalas
-virtuvėj berods-
-ir sidro jau iki spintelės,
-dugnas-dingsta-iš lėto,
ir kamštis, lyg kamštis išplaukia
paviršiun
mano siela iš sidro
-kelsiuos-
|
Naujas kūrinys
Vartotojams
Kita
|
2004-06-16 10:07
Blogas komentaras Rodyti?
2004-07-07 12:14
bene pirmąsyk atmetimo reakcija suveikė taviškiam tekstui... :)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-06-16 16:21
sidras su burbuliukais - reiskia linksmas -), reishia lietus pro saulę, reiškia šypsena pro ašaras -)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-06-16 13:22
Sapne juk 'guli' - tai tegu guli ta siela iš sidro...:)))
Man patiko skoningas verkimas - uch, geras sarkazmas... ir dar į ritmą į taktą .... Čia kaip tik man :))))) Blogas komentaras Rodyti?
2004-06-16 12:21
visus teigiamus arba tariamai teigiamus dalykus jau įteigė Bathos. bet "guli sidro lašai" tai jau žemiau bet kokios kritikos. nžn, kaip jie ten gali gulėti :) o va "kamštis, lyg kamštis išplaukia" - geras atradimas - skamba.
Blogas komentaras Rodyti?
2004-06-16 11:40
Na, štai, nekompetetingai vieno žmogaus komisijai pristatytas dar vienas kūrėjo, pasislėpusio po Morisono pseudonimu, darbas. :D
Ir ką gi mes čia turim? Sąlyginai ilgą eilėraštį, nes statistinis autoriaus eilėraštis yra daug trumpesnis. Kūrinio laikas ir vieta nurodyti jau pirmojoje eilutėje: "mano sapno dugne". Sapnas - siurrealus, tik iš dalies egzistuojantis laikas (arba užimantis tik dalį egzistencijos), leidžiantis kūrėjui (ir veikėjui) žaisti, tempti ir traukyti jį lyg kino filmo juostą. Sapno dugnas - jau materialesnis apibrėžimas, tarsi turintis erdvines ribas, dugną tam tikromis aplinkybėmis galima įsivaizduoti kaip tarpeklį, ir sapno ribos čia tampa uolų sienomis. Tokiu atveju erdvė - uždara, galbūt net klaustrofobiška, pusiau svetima, pusiau pažįstama (vis gi pabrėžiama, "mano sapno", o asmeninis savybinis įvardis leidžia spėti, kad sapnas eilėraščio žmogui yra artimas, savas). Pasižiūrėjus iš didesnės distancijos, sapno dugnas gali būti suvokiamas kaip giliausio įmigio fazė, kiečiausias miegas, kuriam vietą užleido greito miego fazė. Nebėra bėgimo ir spurdesio, belieka rimtis, apsunkimas ir laiko atkarpa konkrečių minčių kontempliacijai. Taigi, tiek laikas, tiek erdvė čia - siurrealūs, tobulai neapsakyti iki galo, išbaigtai neapibrėžti, taip tarsi paliekantys beveik absoliučią laisvę tiek pasakotojui, tiek skaitytojui - nardyti po tamsią sapno ir sąmonės gelmę. Realaus, apčiuopiamo siužeto čia nėra - lyrinis subjektas tik stebi, stebi ir kalba - net ne pasakoja, tik užsimena apie veiksmą: čia nėra įvykių pradžios, tąsos ir baigties, vadinamąją kulminaciją kiekvienas galėtų įžvelgti vis kitur, o visa tai, kas yra - yra taip monumentaliai ir kartu laikinai, lyg būtų buvę prieš tūkstantmečius, ir lyg niekada daugiau nebepasikartotų. Vėl gi, galima spėti, kad šį jutimą ypatingai paryškina sapno laikas, kuris yra beveik universalus ir lyg plastilinas pasiduoda tiek kūrėjo, tiek kūrinio vertintojo asmeninėms interpretacijoms. Nuotaika, kaip ir intonacija, taip pat trūkčiojanti. Autorinė skyryba ("-štilis-") pagyvina reikšmines pauzes, įveda į skaitymo tempą natūralaus, šilto krūpčiojimo, kvėpavimo sulaikymo. Kalbama pirmuoju asmeniu, kalba išgryninta iki absoliučios būtinybės - jokių nereikalingų žodžių, įvaizdžių, frazių, jokio sintetinio rimo. Kūrinio eigoje sapno dugnas įgauna aiškesnius kontūrus ("nedidelis mėlynas stalas/ -virtuvėj berods-"), labai meistriškai kuriama skendimo, pagrindo slydimo iš po kojų nuotaika, dinamika, panikos momentai ("-dugnas-dingsta-iš lėto"). Emocionalumas, taip vyriškai suvaldytas, išskaidytas, kartais paslėptas, o kartais tiesiog tobulai išdresuotas šokinėti pagal tam tikrą ritmą - autoriaus bruožas. Atsiprašau, mane kiek išblaškė katinas Tiškelis, kuris norėjo susisukti man ant kelių. Dabar analizę tau, Morisonai, rašom jau dviese. :D Tiškus man sako, kad čia viskas labai gerai, ir kad tikrai nereikėjo man šitaip persistengti. Aš savo ruožtu dar norėjau pasakyti, kad kūrinio pabaiga man atrodo tobula. Iš pradžių turimas fakas, "mano siela iš sidro", na, gal ne visai faktas - sapnuose faktų lyg ir nėra. Šiaip ar taip, teiginys. Siela iš sidro - skysta, putojanti, saldi, bet kiek sukvaitusi. Tačiau jau yra. Esamybė. Ir tada - tarsi išvada, tarsi pažadas: "-kelsiuos-". Tobulai. Blogas komentaras Rodyti?
2004-06-16 11:34
"ir kamštis, lyg kamštis išplaukia".. Žinau, kad ne taip, bet skamba taip. Man netgi patinka, kad taip skamba, bet tada siela visai pasimeta. O dar anądien kaip tik pagalvojau, kad nieko čia tokio pačiame žodyje "siela". Nes kartais joks kitas žodis ir neįmanomas. Galvoju, kaip gi jį nuvalkiojo.
Blogas komentaras Rodyti?
2004-06-16 11:07
Tikrai labai daug galima pasakyti. Įdomiai parašytas, skaitosi lengvai.
Blogas komentaras Rodyti?
2004-06-16 10:55
Sapnas paprastai trunka tūkstantąją ar net milijoninę sekundės dalį. Tik prisimenam jį kartais ir nežmoniškai detalų, ir labai ilgą (manau, tai priklauso nuo IQ - koks gezis turbūt sapnuoja linguojančius beržus, ir jam gana).
Labai geras eilius. Gyvas (bet ne per daug dinamiškas). Liūdnas (bet ne gruzinantis, kaip kokios Darrrkos ar Makso). Drėgnas (nuo sidro). Reikės parašyti recenziją. :D Blogas komentaras Rodyti?
2004-06-16 10:50
ohoho...jei cia valandos tai tada sapnas trunka l.ilgai:)))
|
  |
©
2001-2024 KitoKs. Susisiekti galite adresu info@rasyk.lt.
Svetainėje esančią informaciją platinti, naudoti be autorių ir rasyk.lt sutikimo - draudžiama.
|
Rašyk.lt yra literatūrinė svetainė. Ji skirta visiems, mėgstantiems rašyti, skaityti bei vertinti. Čia rasite rašytojų biografijas, knygų recenzijas, informaciją apie literatūrinius konkursus ir renginius. Kviečiame prisijungti ir kartu tobulėti. Kitoks varniukas | Rašytojai | Paraštės | Knyga | Krepšinis | Lietuva | Lithuania | Литва | Litwa | |