Lygtys su visais nežinomaisiais (II)

- Mūsų maišelį! Kurva! Greitai! -  mestelėjo žodžius Varšuvos reketo menedžeris barmenei.
Andželika nebuvo naujokė. Bet laikė praustuvėje rankas po tekančiu vandeniu, lyg skalautų kokį indą. Srovelė iš čiaupo sroveno pro pirštus. Tik tokį būdą jai pasiūlė apsiraminimui. Iš tikro. Nei koks vaistas, nei cigaretė, o tuo labiau taurelė, neramino šiurpulio nuo minties kas tą vakarą bare galėjo atsitikti. Vanduo irgi nebuvo išsigelbėjimu. Pėdos prakaitavo, o kojų pirščiukai drebėjo. Ji ilgai mintimis repetavo atsakymą. Bet, kai reikėjo tai ištarti, atrodė, kad balsas iš kūno neišsklis...
- Ką užmigai, ar ką? - išgirdo "žadinantį" raginimą...
- Taip, taip. Viskas paruošta. Viskas sudėta. Tik va. Čia tam prieštarauja... Prieštarauja viena ministerija - vos pratarė Andželika, akimis rodydama į netoliese prie atskiro stalelio sėdintį vyrą, ramiai pjaustantį lėkštėje kažkokį kepsnį.
Išsitraukęs cigarą menedžeris nužingsniavo staliuko link. Cigarą, kaip ženklą, pamatęs, ilgą odinį lietpaltį, vilkintis jo talkininkas išsižergęs atsistojo baro salės vidury. Salėje jau buvo susirinkę nemažai žmonių. Akies krašteliu jis pradėjo akylai stebėti kiekvieno judesius.
- Ko smirdi? - leptelėjo sėsdamas prie staliuko menedžeris.
Kepsnį pjaustęs vyras melancholiškai pakėlė akis ir dar melancholiškiau jas nuleido atgal į lėkštę.
- Su tavim kalbu. Ko norit? Mažai mokam? Naujos derybos? Gdansko keliai nekontroliuojami. Galim jų paprašyti. Ar laikot juos ukrainiečiams?
- Tu kažkaip nesupratai, kad turi skubiai dingti man iš akių, - nepakeldamas akių vėl, atsakė vyras.
- Mano padėjėjas klusnus vaikinas. Taip, jo lietpaltis peršaunamas. Bet po juo automatas, kokiais tik ateity bus žudomi Leningrado deputatai. Dar po juo kaba trys granatos. O vaikino sunkus charakteris - dar antram nėštumo mėnesyje gavo psichinę traumą - liko jautrus, vis zyzia, kad granatos užpakalį griaužia. Galiu jo mielai pagailėti, leisti nusimesti, kaip nebereikalingas.
- Jo? Ir ištikrujų jis moka šaudyti? - atsakė vyras, ir išsitraukęs iš kišenės lyg nosinaitę paprastą karišką revolverį šovė menedžeriui į auskarą. Kulka sudaužė briliantą, kirto minkštą krėslo atlošą ir atsimušė į sieną, tačiau nieko nesukruvino. Kiti šūviai virš menedžerio galvos buvo vien dėl išraiškumo. Ilgam neprakvipo paraku jo šukuosena, o nuo sienos byrėjo brangus tinkas, dulkėmis padengdamas mažiau vertingus paveikslų rėmus.
- Pydaras - sušnypštė menedžeris, gesindamas nepridegtą cigarą į peleninę. Šūktelėjo sutartą žodį padėjėjui, linkteldamas jam galva centrinio išėjimo link. Tuo metu vyras padėjo antrą revolverį ant stalo ir žvilgtelėjo į tą padėjėją drąsinančiu žvilgsniu. Laiko nebuvo daug. Visada maždaug po tiek pat sekundžių, per kiek paprastai suveikia granatos sprogiklis, tokiose situacijose isteriškai suklykia bare esanti drąsiausia moteris, ir panika bei spūstys prie durų tampa nebevaldomi. Taigi juodo BMW, kėlusio siaubą Lenkijos kavinių tinklui, ratai turėjo pradėti suktis greičiau, nei kas spės ką nors susigaudyti. O iki tos akimirkos bet kurio reketininko dvasia būtų atitrūkus nuo kūno anksčiau, nei jis ryžtųsi daryti pavojingą judesį.
Kepsnio vyras toliau nebevalgė. Žvilgtelėjo į laikrodį, į Andželiką. Andželika užkėlusi šlapias rankas ant baro žvelgė su šypsena. Kažkada dar septyniolikmete gražuole pakliuvusi į Varšuvos "inturistinės" prostitucijos gniaužtus ji išmoko šypsotis vyrams. Tik šį kartą šypsena buvo nuoširdi. Vanduo varvėjo link dailių jos alkūnių ir ji vėl negalėjo prabilti.
- Kitą kartą - atsakė į nepasakytus jos žodžius vyras. Ir pasuko išėjimo link. Tą vakarą bare nemokėjo niekas. Žmonės tai veržėsi pro duris, tai grįždavo pamirštų daiktų. Kažkas skambino telefonais, kažkas surado galimybę tarpusavy pradėti plūstis.
Vyras pasuko priešinga kryptimi nei judėjo artėjančios greitojo reagavimo būrio šarvuočių sirenos. "Kitą kartą" vėl ištarė mintimis: buvo per vėlu užsukti pas tetą, kuri skrupulingai tvarkė jo  bajorystės dokumentus. Dokumentai vedė toli, link Vilniaus, Gedimino kalno papėdės, didikų kapų. Bet vienuose metrikuose jis buvo Janušas, kituose Janekas - tai archyvuose ne greitai sukosi. Tačiau Vilniui jam reikėjo suformuluoti "burtažodį" daug anksčiau. Ir greitai. Galbūt tai bus sakinys "Paskutinį kartą". Praleidžiant mintį "trečias kartas nemeluoja" ir priduriant: "jei ne, tai nieko nebus. Dauguma gyvena ilgai ir miršta idiotais, taip to ir nesupratę". Lenkijoje jau degė vienas Lietuvos lėktuvas, vežiojęs nelegalus. Netrukus turėjo degti kitas. Iki tol "burtažodis" turėjo būti sugalvotas. Mintyse sukosi neseniai daug sykių peržiūrėtas filmo epizodas, kurį jam sukurti pavyko, ir jį sėkmingai rodė daugelis Rusijos telekanalų: "Vis tik gal nereikia, vis tik žmonės, technika" - sako vienas, prieš susprogdindamas išskrendantį atgal per Lenkijos sieną sraigtasparnį - "Tų žmonių, tos technikos, pilnas Kaliningradas" - pasigirsta atsakymas. Per kinematografą tie sumodeliuoti žodžiai nuskambo labai toli. Ne meno galia, o tik žodžiai, kaip aidas - "Tų žmonių, tos technikos, pilnas Kaliningradas... pilnas Kaliningradas... pilnas Kaliningradas... " Savotiškai klaidingoje euforijoje po šio epizodo premjeros, tokiems skrydžiams organizuotas pasaulis turėjo pradėti daryti klaidas. Antras lėktuvas AN-2 buvo sudegintas Lenkijoje labai greitai.
- Ei turgaus lakūnas - filmą matei - suskambėdavo balsai Gariūnuose - naują rezervą formuojam. Atlygis - gyvenimas. Visokie mėgėjai nebereikalingi - į Lenkišką lauką nepataiko, lėktuvą palaužia. Po to uždegti reikia, kad pėdas užmuilinti, vis tiek pagal kažkokius numerius lėktuvo istoriją randa. Žodžiu profų reikia, trąšas barsčiusių, ir padaužtu lėktuvu jei reikia skrendančių. Pamastyk minutę, arba parduok mums butą už pusę kainos, kam jis tau daugiabučiame. Tokiame kieme tavo vaikus su dorais žmonėm vogdami galime supainioti...
Lakūnai moka tylėti. Moka tylėti ir kai gresia baisus pavojus. Sunku juos priversti paklusti. Visokių likimų būna...
Lakūnų mokyklose mokėsi įvairiausių žmonių. Vienas vaikinukas įstojo prieš tai dirbęs Brežnevo apsaugoj. Niekas netikėjo jo pasakojamom istorijom. O jis netikėjo kad vilki mėlyną skraidančio personalo uniformą. Užrištomis akimis taikliai mėtė peilius ir kitus aštrius daiktus. Didžiausia jo gyvenimo svajonė buvo įstoti į lakūnų broliją. Neaišku buvo tikėti juo ar ne. Toli buvo Kremliaus paradinės sienos, rovėm kolūky morkas, kur visą derlių sėja ir renka armija. Gyvenom buvusiame apleistame aklųjų ir kurčnebylių internate. Mėtėsi ten ir tų laikų valdovų paveikslų. Pakabindavom juos jam prie lovos, nesuprasdami kam akliesiems čia miške jie buvo reikalingi, kai ir mes patys jų pavardėm nesidomėjom. O jis pažvelgdavo, ir pusvalandį galėjo pasakoti apie tą žmogų. Saugumo elitas vos nemirė iš juoko, kai jis prasitarė norįs įstoti į lakūnų mokyklą. Ir taip iki kaulų jų supančiotas našlaitis, klusniai lakstantis po Maskvą ne vien ekskortiniais motociklais, po trejeto metų išmokęs valdyti lėktuvus ir sraigtasparnius, jiems buvo tiesiog likimo siųstas stebuklas. Bet iki Brežnevo IL-62 lėktuvo šturvalo jis dar ilgai turėjo valgyti lakūnišką duoną mėlynų uniformų brolijoj. Bėgdavom į vežiojančius mus sunkvežimius, o kylančios dulkės iš po nepratampytų kareiviškų batų sava istorija pilkino mūsų juodas milines. Vietiniai gyventojai nerišdavo savo į pirogas panašių valčių, kad spynų mes nenudaužytume. Tačiau mūsų medžioklės ir žvejybos toli gražu nebepriminė žaidimo indėnus. Jis mokėjo nudobti laukinę antį, o kaip ją iškepti molyje, nepribarsčius viso miško plunksnų, kažkada pasakojo Vilniaus dailės kombinato akmentašiai. Visiems mums dar buvo toli iki šeimų ir vaikų, tačiau ypatingu rudens geltoniu pageltę Lipovkos lapuočiai miškai bylojo apie pasibaigusią mūsų biologinę vaikystę. Taigi tokioje aplinkoje kiekvienam buvo aišku, kad jei kas nors ateity į mūsų pasirinktą duoną ar tėviškus jausmus pasikėsintų, o tuo labiau bandytų tuo šantažuoti ar žeminti - kartą suklupęs galėjo labai sunkiai ir labai skaudžiai susižeisti.
Atėjo diena ir "Burtažodis" buvo ištartas.
Įvairaus plauko "reketuojančiais elementais" bandantys valdyti šį pasaulį tipeliai nuo profesionalių lakūnų atšoko toli, ilgam ir gana žaibiškai. Nebežarstė į akis idiotiškų pasiūlymų grasindami su šeimom susidoroti prieštaravimo atveju. Atrodytų net kalbos apie ankstesnius laikus nutilo.
Tokia buvo "Burtažodžio" esmė.
Po aštuoneto metų dingo keturvietis lėktuvas. Na kokia prasme dingo, kai apie jo atsiradimą ir egzistavimą neturėjo niekas žinoti. Bet kartą išskrido ir dingo. Nors to lėktuvo iš esmės niekas iki tol ir nematė, vis tik prasidėjo oficialios jo paieškos. Nesėkmingos. Turbūt galiojo "Burtažodis".
Po pusės metų, rudenį, Baltarusijos raistuose ir pelkynuose medžiotojai pavasarinėse vilkų gūžtose rado žmogaus kaulų. Pajutę retą, per šimtmečius nepasikartojantį, jų medžioklės plotų ramybės sudrumstimą, to priežasčių pradėjo ieškoti toliau. Po kelių dienų aptiko pelkėje įsmigusį lėktuvą.
Pelkėse iš kartos į kartą galioja savi burtažodžiai. Kelias dienas grįždami namo apie tai galvojo medžiotojai. Netrukus sukosi pirmieji paieškos sraigtasparnių sraigtai. Iš lovų buvo verčiama šimtai jaunų kareivukų. Jiems vadovavę karininkai glaustai dėstė kur išvyksta, kuriam laikui, ką su savim pasiimti. Buvo prašoma imtis vadovavimo tų, kurie gerai pažinojo miškų, pelkių ir jų paslapčių pasaulį. Kitų laukė pažintis su tikrais gyvenimo ir gamtos dėsniais. Jie vyko ne vaikyti Lukašenkos rėžimo demonstracijų. Vaizdas kurį jie netrukus pamatė ilgam palietė jų gyvenimus. Vilkai, vedini išdidaus tėviško instinkto, nelietė lėktuvu skridusiųjų mėsos. Dairėsi kito grobio. Žmogieną vilkės sušėrė tik ką gimusiems vilkiukams. Šie, išvydę šį pasaulį, priėmė jį tokiu koks jis yra ir brendo pagal milijonus metų galiojančius gamtos dėsnius. Vargas tiems, kas ateity išdrįs jų vilkiukus paliesti.
Tą vakarą, kai buvo sugalvotas "Burtažodis", juodas BMW lėkė Varšuvos priemiesčio link. Įprastose vietose jis negalėjo tą vakarą pasirodyti. Kelias dienas turėjo dingti, kol viskas "aprims". Jam iš paskos riedėjo senutis kelių policijos "Polonezas"...
- Sustok! - riktelėjo menedžeris vairuotojui - man atrodo aš šiandien kažką užmušiu... "Polonezas" irgi sustojo.
- Ko norit? Baudos? Duonos? - pribėgęs rėkė menedžeris - Ko prisikabinot prie žmonių, mes ką pažeidžiam eismo taisykles?
- Nei jūs žmonės, nei mes tas eismo taisykles žinom - atsakė kelių policininkais užsimaskavę Lenkijos kontržvalgybos karininkai. Menedžeriui nereikėjo būti labai protingam, kad suvokti, jog pro kažkodėl tamsintus "Polonezo" stiklus į jų automobilį buvo nutaikytas galingas, gal net "prieštankinio kalibro" ginklas
- Varyk! - riktelėjo vairuotojui grįžęs į automobilį - Varyk, pasakiau! Mink pedalus, stuobry, iki pasibaigs benzinas! Planai keičiasi. Kažkas kažkur kažką susikuždėjo. Niekam mes nebereikalingi.