Melodeklamacija. Savotiška Rauda.

Augustino modelis - tavo modelis,
paglostęs sustirusias, nuo šalčio pamėlusias
etmono kojas - tave palaikė šunimi, taip,
ir pamėlę skenduoliai, basi gali vaikščioti
po ežerų nendres,
ir vyrai, visąlaik laikę rankose,
sutrintas maldaknyges,
dabar pabėgo.

Supjaustei gyvulį - užmušei medūzą, lietuviškose
džiunglėse pasiklydę - sapnavai,
kad visi medžiai apaugę plaukais ir jie tave gaudo:
tavo kūdikį,
žmoną... ir medus
ir degutas -
visa tai laiko rodyklė -
tobulybės išraiška judančiųjų meilės
elegijomis -
pabėgo karavanas ir legatas, nupjovęs palmių šaką
vis dar guli su moterim -
tave gaudo auksiniai medžiai ir prabėgai
sapnus - rojus, apsireiškiant šėtonui -
Letargiška tiesa:
mano tėvas, laikydamas žemę sausoje, norėjo tarti kelis Senojo Simono žodžius:
"Dabar atleisi, Viešpatie, savo tarną pagal savo žodį ramybėje"
... ir pasakė, ir džiunglėse sunerimo varnos, nusinešdamos vakarėjančio dangaus naštą - ir dvyliką šonkaulių pradūrus
triumfuoja valanda, kada galėsiu pamatyti savo gimimą,
dar krauju neaptaškytą, pagal visų papročius..............................


Aš tau atsiduodu ir tu mane priimi. Mano sufleris, kiek nuleidžia
akis, bet atgyja, nes turi laiko pavalgyti:
norėjau prabilti lotyniškai, norėjau praskristi virš visų lizdų,
savose džiunglėse,
ir gyvatės mielos - vaikystės baimė pastatyta ant brolžudžio
Kaino kortos, netvirtos šventyklos karkaso
Romulo Romos ir ateities impotencijos - kiek bijau
bet medus,
vėliau virtęs į gyvąjį degutą - smirda vabalas
inkliuze, o dabar, nuplėšę savo vėliavas,
mes gulime suspaudę, beldžiant minimalistiniam
lietui ant mozaikinių miesto grindų
Letargiškai prabylo pats dangus:
motina dukrai neduos kraičo, nes ji bloga -
vaikystėje akmeniu praskėlė karvei tešmenį,
išmetė savo angelą - jo jai nereikėjo nors jį mylėjo.

Rauda. Savotiška melodeklamacija. Nes verkiama su žodžiais.