Žaidimas, kurio žmogus nelaimi

Iš straipsnių ciklo „Rūkas ir Mažylis“ (V)

Paprastas Džeko Londono aprašytas siužetas: medyje palaidotas žmogus ir šalia to medžio kritęs šuo - iki mirties ištikimas šeimininkui. Tai  lyg amžina poetų tema - "ko tyli medžiai". Tačiau Džekas Londonas aprašė tai tik taip, kaip tada tai atrodė. Atsiradus aviacijai, medžiai, kartais augę ir tūkstančius metų, "matė" ne vieną dramą, o savo šakose ne vieną lėktuvą ir ne vieną jo "šeimininką".
"Aerofloto" laikai kaip ne kaip buvo ateizmo laikais. Keista, kad net tada, kai visuomenė buvo atskirta nuo bažnyčios, žmonių nebuvo apleidęs nenumaldomas troškimas "krikštyti". Iš gamyklų išriedėdavo tūkstančiai lėktuvų, bet nebuvo kam jų pašventinti. Nebuvo  tradicijos daužti į "koką" butelio šampano. Nebuvo nei prezentacijų, nei krikšto iškilmių. Krikštydavom kaip mokėjom. Sunku spręsti ar pavykdavo.
Lenkijoje pagamintus An-2 "pasiimdavome" Lvove. Be šūsnies pasirašomų popierių, lydinčių ne vien lėktuvą bet ir dėžes su įrankiais bei atsarginėmis dalimis, proceso pabaigą vainikuodavo lenktinio peiliuko įteikimas būsimam lėktuvo mechanikui. Nusišypso, būdavo mechanikas lenkų atstovui, pasako, kad viskas tvarkoj, o lenkas nužingsniuodamas šūkteli saviems "nesuprantama" lenkų kalba: "Vyrai, vyrai vėl rusui aštrų daiktą dovanų įteikiau, kad sprandą nusisuktu. " Ar atlenktą, ar užlenktą? " - skubiai atklausia jo draugai - "Jei užlenktą, tai nieko nesigaus, Marekai... " "O tu šv... " - pamini šventą vardą Marekas - " Na kitą sykį tikrai nebepamiršiu atlenkti"... Ir visas krikštas.
Tu-134 gamino Charkove. Ukrainiečiai buvo gudresni ir Tu-134 sau anksčiau įsigijo. O lėktuvas nelabai pradžioje buvo nusisekęs - dėl netobulos centruotės vis "ant uodegos" nukrisdavo peronuose, išgąsdindamas ir keleivius ir lakūnus. Taigi lietuviams atiteko jau patobulinti Tu-134A, kurių fiuzeliažai buvo kelis metrus pailginti.
Charkovo gamyklos aerodromas buvo jau mažokas Tu-134 lėktuvų išskridimui. Savotiškas krikštas įvykdavo "instruktuojant" pilotus, kaip iš ten pakilti. Rimtais veidais aukšto rango karininkai dėstė pilotams "ypatingus" aerodromo savitumus: "Žinote, juostos pabaigoje yra betoninė tvora. Jeigu, ką... Lėktuvas naujas, dar nepasiteisinęs, o kylant visko būna - tai gaisras, tai  kas nors su sveikata, širdim ar varikliu... Suprantate, jei jūs tą tvorą sugriausite, mes pražuvę. Nėra nei pinigų, nei išteklių jos atstatyti. Tai būkit geri, jeigu ką, tai kairiau pasukite. Ten tvora iš tinklo. Kareiviai momentaliai tokią pat nuties... " "Kaip tai kairiau? "- atsibunda pilotai - "Juk ten už tvoros tokie ąžuolai. Giria, tiesiog miškas". "Na kas jums tie ąžuolai? Jiems šimtai metų, jų kamienai stori. Na sparnus tai aišku nuplėš, bet jų pilni cechai, o naujasis fiuzeliažas, žiūrėk, gal kaip nors ir prašoks... " Taip ir liko medžiai visų skraidžiusių Lietuvoje Tu-134A savotiškais "krikšto tėvais".
Bėgo metai ir ši instruktažo procedūra tapo įsimintinu jumoru. Daug Vilniaus Tu-134A reisų buvo su tarpiniu tūpimu Ukrainoje. Taigi vieną sykį šią "krikšto žemę" gaubė gan tirštas rūkas ir praktiškai matomumas viename iš Ukrainos oro uostų buvo "ant ribos" leidžiančios lėktuvams kilti ir leistis. Taigi lietuvių "mažiukas" Tu-134A šalia kilimo tako laukė kol nutūps didelis Tu-154. "Posadka" (nutūpiau) pasigirdo eteryje iš didžiojo lainerio. Tačiau nereikia juoktis iš to lainerio didumo. Gal jam dar ilgai riedėti reikia kol sustos. Kas ten žino kiek laiko reikia, kol jis nuo juostos nuvažiuos. Lakūnai ne žeme važinėti, o skraidyti gimę. Kiekvienas berniukas arčiau jūros augęs žino kiek laiko reikia tanklaivį ar lėktuvnešį švartuoti. "Kilimą leidžiu" - skrydžių vadovo balsas vilniečiams nuskambėjo įprastu tempu ir įprastu laiku... Ir jie, be abejo, tai  pradėjo daryti... .
Lėktuvo kapitono akys tapo "kvadratinėmis" tik tada, kai rūke jis išvydo artėjantį penkiaaukščio namo dydžio kryžių. Tai buvo tik ką nusileidusio lainerio uodega. Kapitonas traukia šturvalą į save ir suka į šoną. Mažu, labai mažu greičiu lėktuvas atplyšta nuo žemės. Nosis aukštai pakelta o lėktuvas juda, juda tolyn, nežemėja. Apačioje antenos, žemė, vėl antenos. Kapitono ne tik akys, visa veido išraiška tapo "kvadratine". Liežuvis sumedėjo. Vairai "lengvesni" už naujametinės eglutės žaisliukus. Tačiau kapitonas, lyg pakeltais valties irklais jais mosuoja. Lėktuvas klauso, neklauso, klauso, vėl nebeklauso bet vis tik visų jėgų ir pastangų sumoje vis nekrenta ir nekrenta žemyn...
Šturmanui, sėdinčiam lėktuvo "nosyje" pirmajam teks kakta kliūtis liesti. Tačiau kol to neįvyko - jis intelektualioji įgulos galia. Gan netoli kilimo tako, toje pusėje į kurią lėktuvas nusuko, augo dideli topoliai. Juos aišku  gaubė rūkas. "Kapitone, kylam, kylam, nenuleidžiam nosies" - sušuko šturmanas -"priekyje turi būti beržai... pušys... topoliai! Prisiminiau, tikrai topoliai! Kapitone, priekyje topoliai! Kylam, kylam... nenuleidžiam nosies!
Bet kapitono atrodytų net dantys formą pakeitė. Negali net jais sugriežti. Lėktuvas aukštai iškėlęs nosį riaumoja visu galingumu, slysta į šoną. Tačiau kažin ar tokiame greityje galima tai pavadinti slydimu - lėktuvas net tokių vairų neturi, kad tai ištaisyti. Bet vis dėl to kapitono "nesuprantami" judesiai pranoko smuiko virtuozo galimybes. Jei viso to negaubtų rūkas, ir tai būtų mačiusios parapijos moterėlės, iki šių dienų toje vietoje degtų šventintos žvakelės, kaip daugelyje pasaulio vietų, kur įvyksta stebuklai. "Kodėl mes taip trokštame gyventi" - yra pasakęs Džekas Londonas - "juk gyvenimas yra žaidimas, kurio žmogus nelaimi". Tačiau Džekas Londonas yra pasakęs ir kitką: "Šis būdas yra žinomas tik tiems, kurie fizikos mokosi tiesiogiai iš pačios gamtos".
Taigi perbraukė medžiai  šimtametėmis mintimis, lyg plonosiomis savo šakelėmis, lyg vienmečiais lapais Andrejaus Tupolevo apmastytą lėktuvo pilvą, sparnus, dingusius gondolose ratus. Sulingavo medžiai, apsvilo nuo šimtmečių vėjo, lyg nuo deginančio reaktyvinių variklių dujų srauto ir palydėjo lėktuvą tolyn, kaip eilinį paukštį, nepanorusį jų šakose lizdo susipinti.
"Numeta" neužilgo kapitonas šturvalą antrajam pilotui be žodžių "vairuok". Kur jam toliau žilti. Rūko, laužo degtukus vieną po kito. Kūno dalys iš kvadratinės formos į apvalias turi grįžti, ir galop sako: "šturmane, tu ko ten suskydai? Visus išgąsdinai. Beržai, liepos, gluosniai... Būtum bent pasakęs "ąžuolai", vis kokia viltis liktų. Visi žinotų, kad sparnus tai nuplėš. Na o fiuzeliažas gal būt, kaip nors, ir prašoktų.
Toks keleivinių lainerių "suartėjimas" buvo pakankamai labai rimtas incidentas. Tačiau Tu-154 įgula pranešė "juostą atlaisvinau" jau po visko. Skrydžių vadovas nepasimetęs dar sykį leido Tu-134A kilti, išdėstydamas ką daryti po kilimo. Lietuvių lėktuvas pakartojo suprastas instrukcijas ir tęsė reisą toliau. Taigi radijo ryšio įraše apie tai kas atsitiko neliko nei pėdsako. Rūke incidento nematė nei vienas liudininkas. Aišku toks įvykio nuslėpimas kaip taisyklė turėjo vainikuotis didžiuliais kadrų pokyčiais didžiulėje Ukrainos civilinės aviacijos valdyboje. Bet niekas nesugebėjo įskųsti. Tai kas įvyko "matė" tik tūkstantmečius tylintys medžiai, kurie buvo savotiškais visų Lietuvoje skraidžiusių Tu-134A "krikšto tėvais".