skundas

tos tuščios autobuso sėdynės (šaltos ir glotnios!!!),
talpinančios savyje garsų vaiko klyksmą su
      trupučiu diferencijuotos harmonijos,
      nuolatinį moters žaidimą su šviesa.

aš gyvenu tik dėl stoties, dėl nematomų lūpų ir
dėl mergaitės,
kuri savo delnais
nugludina kiekvieną sėdynės dalelę.

Priešais tik tuščios plastikinės kėdės...

ir ten jaučiu begalinį alkį paukščio trachėjų virpesiams
prieš kurį kiekviena namo plyta, kiekvienas laiptas,
kiekvienas asfalto akmuo, kiekvieno žmogaus kraujo lašelis,
kiekvienas stiklas ir geležis, bet koks judėjimas ir
blizgėjimas tampa dievo bausme.