Apverstas miškas

Atskrenda juodų debesų genami paukščiai, iš tamsos išskrenda ir plaukia dangaus vandeniu tolyn, tolyn. Vėjas neša debesis, piešdamas pažįstamas figūras ir varydamas miestą į šėšėlį. Lietus.
Aš žiūriu į viršų, apžiūrinėju lašus. Štai matai tik dešimtį jų, o po kelių akimirkų jų jau tūkstančiai, šimtai tūkstančių.
- Ei, kas tau, - pašaukia mane vairuotojas, kraudamas lagaminus į bagažinę. – Greičiau, nespėsim.
O aš vis žiūriu į dangų ir prisimenu, kaip pirmą kartą važiavau čia, dar negyventi, o į svečius pas senąją Lizą. Traukinys, rudas ir tvankus, už lango medžiai, namai, po kurio laiko atsiranda gatvės, namų eilės, žibintai, elektros laidai, žmonės. Draugo balsas: “Man tai iš pat pradžių nepatiko”, atsidarančios durys, įeinantis ir greitai išnykstantis pranešimas: “Atvažiavom”. Peronas. Mes išlipam, rankose didžiuliai lagaminai ir tašės, ant pečių striukės, greitu žvilgsniu permetę stotį, judame link gatvės. Po kelių minučių atvažiuoja tramvajus, ir mes įlipame į vidų. Vėliau viešbutis. Kambarys toks pat mažas ir tvankus, kaip ir traukinio kupė.
Aš nuleidžiu akis į žemę. Gatvė, einanti aukštyn, dvelkianti senove ir aptempta augalais; suskilinėjusios namų sienos, vienų sujungtos, kitų atskirtos varteliais ar tiesiog tuštuma, tamsios purvinai rudos durys, reti nesimetriškai pasodinti medžiai abipus. Lapelis rankoje, mes einame ir žiūrime, ir ieškome. Tik mano draugas nepastebi namų, nepastebi medžių, nepastebi akmenų grindinio, nepastebi durų, gatvės – tokios stebuklingos ir paslaptingos. Pagaliau po dešine Lizos namas. Du aukštai, sienos išmargintos istorijos randais, viena papuošta vijokliu, praviras langas antrame aukšte. Durys be skambučio ir be žiedo patuksenti. Mano draugas kažką suniurzga ir kumščiu patuksena į duris. Sekundę tyla, nieko. Aš paeinu šiek tiek giliau į gatvę ir pašaukiu Lizą. Kažkas šmėžteli antram aukšte, pasigirsta žingsniai, mergina prieina prie praviro lango ir jai ranka pakėlus užuolaidą, aš atpažįstu Lizą. Ji išsižioja iš nuostabos ir dingsta namo viduje. Vėl pasigirsta žingsniai, kažkokia moteris pasižiūri pro langą, ir Liza atidaro duris.
- Štai ir mes, - tariu.
Mes papietavom, po to ėjom pasivaikščioti. Apžiūrėjom sodą, gražų ir spalvingą, bet išlaikantį gatvės dvasią. Tada man daugiau nieko nereikėjo. Aš įsimylėjau jos žydras akis, jos juodus plaukus, jos lūpas. Aš pamilau šitą miestą, seną ir išmintingą, Lizos miestą.
Metu paskutinį žvilgsnį į gatvę – balos, tamsa, ir kuo žemiau, tuo tamsiau, lyg juodas rūkas būtų nusėdęs mieste. Žibintai nedega, namuose nešviečia šviesos, daugumoje net nebėra stiklų. Lietus.
- Ei, tu, ar visai negirdi? – šaukia vairuotojas.
Motina, tėvas ir brolis, sėdi mašinoje ir šaukia mane. Kažkur toli toli nugriaudi sprogimas, vos girdimas ir atrodytų, matai namą, ugnį, dūmus ir širdy pasidaro skaudu. Aš vėl pasižiūriu į gatvę.
- Aš nevažiuosiu, - tariu.
Lietus. Jie nieko negirdi. Prieinu prie mašinos, atidarau dureles, pasilenkiu ir pasakau, kad nevažiuoju. Pasakau, kad atvyksiu rytoj traukiniu ir tegu jie manęs laukia, ir kad man nieko neatsitiks. Šeima, ypač motina ima įnirtingai protestuoti, bet vairuotojas tik numoja ranka į mane ir šaukdamas, kad nebėra laiko ir nebegalima laukti, nuvažiuoja.
Karas. Karas visai sunaikino miestą. Daug gatvių buvo tiesiog sugriautos: visi namai, iki pat pamatų. Sudegė medžiai, sako, daug žmonių, ypač senių, žuvo liepsnose – turbūt, nenorėjo palikti savo namo ir miesto. Ir aš nenoriu, aš tikiu, kad jis išgyvens.
Lietus vis dar pila kaip iš kibiro, aš leidžiuosi gatve žemyn, slidžiu grindiniu. Visi namai, - sugriauti, apdegę, mirę. Daugiausia tik sienos su langų angomis stovi, o kai kur ir iš vis tik durys ir gabalas sienos. Pasižiūriu aukštyn – debesys, dūmai ir tūkstančiai lašų. Viskas juoda, viskas skendi tamsoj ir mirty. Einu žemyn ir prieš akis vis iškyla žmonės, šypsenos, paltai ir lagaminai, medžiai, kaimynai, ir vis norisi tikėti, kad nieko neatsitiko, kad gatvė gyva, kad miestas – gyvas. Ir širdį apima liūdesys ir niūri nuotaika, nes žinai, kad iš tikrųjų miestas miršta, kad jis nebeilgai dar gyvens, ir norisi verkti, ir bėgti šalin, kur nors toli, kur nėra karo, ir vadų, ir nėra nieko, ir kur esi tik tu vienas.
Nusileidžiu gatve ir pasuku į kairę. Čia neįprastai per mėnesį pajuodusi, nors neapdegusi, vaistinė. Niekada čia nebuvau užsukęs, bet ji visada man kėlė šypseną, kaip ir visa šita gatvė. Kartais, atsisėsdavau ant beveik tiesiai prieš vaistinę stovinčio suoliuko ir grožėdavausi visa gatve, iš apačios, ir jausdavausi lyg patekęs į kokį senovinį Sicilijos miestelį, apie kuriuos daug girdėjau ir skaičiau. Tačiau tai nebe ta vaistinė – langai ir durų stiklas išdaužti, viduje ant lentynų daug nesurinktų vaistų ir nė gyvos dvasios. Mūsų gatvėje po šiandienos turbūt nieko nebeliks, tik aš, tikiuosi, dar būsiu čia. Su miestu iki paskutinės akimirkos. Už vaistinės prasideda kita gatvė, į kurią aš buvau gal tik porą sykių užsukęs. Ji visiškai skyrėsi nuo mūsų gatvės. Galėjai pagalvot, kad mūsų gatvelė – tik nesutvarkyti šios namų kiemai. Vaistinė buvo vienintelis pastatas, stovėjęs abiejose gatvėse, abiejose pusėse. Tarp kitų namų buvo tuščia erdvė – sodai, tačiau pirmieji gatvių namai, einant nuo vaistinės, jų neturėjo, nes ten per maža erdvės, kuri toliau atsirasdavo dėl to, kad viena gatvė ėjo tiesiai sulig upe, o kita – mūsų – ėjo įstrižai. Mūsų namas buvo kažkur gatvės vidury ir mes turėjom gan didelį sodą, tačiau mes juo ne taip rūpinomės, kaip, tarkim, Liza, kurios namas buvo šalia mūsų. Iš vis, jos sodas buvo turbūt gražiausias visoje gatvėje, netgi drįsčiau teigti, visame mieste. Aš nemėgau tos gatvės, kurią vadinom Didžiąja, ten visada buvo pilna žmonių, šurmulys ir triukšmas. Tačiau šiandien ji buvo kitokia. Visoje gatvėje buvo tik kokie septyni žmonės, jie lakstė šen bei ten, užlėkdami į vieną namą, į kitą, nešdami lagaminus ir pavienius daiktus, karts nuo karto išvesdami kokį žmogų, vėliau atvažiavo vienas, kitas automobilis, ir keli žmonės dingo, kiti vis dar lakstė ir nešiojo daiktus. Visi skubėjo išvažiuoti iš miesto, kuo greičiau. Tik aš ne. Giliai širdyje net tikėjau, kad ir rytoj aš niekur neišvažiuosiu.
Praeinu šią gatvę, kuri irgi pasvirusi, tik nebe taip stipriai, kaip mūsų, ir storą sieną, ir atsiduriu krantinėje. Rūkas, nė vieno žmogaus. Po truputį baigiasi lietus. Čia jau garsiau girdisi iš tolumos kas keletą minučių atriedantys sprogimai. Karas. Arti upės neinu – bijau įlūžti. Kitoje upės pusėje nuskilęs krantinės luitas pakibo vandenyje, dar keli, matyt, nuskendo, nes bene pusė gatvės yra nuskilusi. O ir mano pusėje arčiau tilto po dešine yra nuskilusi gan nemaža dalis akmeninio grindinio ir tiltas yra šiek tiek pasviręs į kairę. Čia taip pat nešviečia žibintai. Kai kurie nulinkę, kitų nudaužti stikliniai gaubtai. Vanduo teka lėta srove į dešinę, nei juodas, nei kruvinas, bet tamsus, dar tamsesnis už dangų. Ir vėl norisi verkti ir bėgti, tik kojos nejuda iš vietos, ir nesujuda nė vienas veido raumuo, tik giliai širdyje kažkas suvirpa – miestas miršta.
Sulig miestu miršta ir mano meilė, ir vėl iškyla prisiminimai. Liza. Iš pradžių tikėjau, kad jai patinku, ir net kad ji myli mane, bet kai paprašiau jos rankos, ji pasakė, kad manęs nemyli, ir kad išvis ji pasipiktinusi dėl to, kad mes važiavom tik jos aplankyt, o pasilikom gyventi, ir kad aš jai nuodiju gyvenimą, ir kad palikčiau ją ramybėje. Tada buvau labai nusiminęs, piktas ant visų, bet neilgai. Tiesiog vieną rytą pabudau ir pamačiau, kad viskas nuostabu ir kad gyvenimas gražus. Ir Liza vėl tapo normali. Bet ji greitai išvyko ir viskas, ką ji man paliko – vienas laiškas ir miestas. Laiškas ir miestas – vieninteliai priminimai apie ją. Atsimenu, kai sėdėjau sode, atsirėmęs į sieną ir skaičiau tą vienintelį laišką, mėgaudamasis kiekvienu žodžiu, kiekviena raidele.
Laišką turiu kišenėje. Išsitraukiu ir permetu akimis voką. Liza. Atsargiai prieinu arčiau upės, pasilenkiu, ir nuleidęs ranką kuo arčiau vandens, paleidžiu voką su laišku viduje.

Vairuotojas pasakė, kad iki miesto dar virš šimto kilometrų.
- Sustokite.
Mašina sustojo.
Viskas blogai, viskas didžiulėje sumaištyje. Nors, pagalvojus, kas atsitiko? Nieko. Karas, miestas sugriautas, namo, darbo nebeturiu, mylimosios taip pat. Nors, jos nebeturiu jau senai, bet tik dabar pradedu tai suvokti. O šiaip, nieko tokio. Smulkmenos.
Išlipu iš mašinos; dulkės. Kelias tuščias. Karo pėdsakų čia lyg ir nėra. Reikia pradėti naują gyvenimą. Kai viskas blogai, reikia įtikinti save, kad viskas gerai. Tiesiog, įtikinti save, kad tu viską turi, o ką praradai, tai nieko nereiškia. Kažkur skaičiau, ar tai čia Liza pasakojo, kad mūsų gyvenimas – tai didžiulis miškas, jį pastoviai varto, krato, laužo, degina, bet reikia mokėti atsilaikyti. Liza, miestas – tai tik pavieniai medžiai, ir negalima leisti, kad jiems nukritus ar kažkam juos nukirtus, apvirstų visas miškas. O mano miškas apvirto... Apverstas miškas.
Galvoje daugybė minčių, bet galva tuo pačiu tuščia. Viskas dūzgia, skamba, griaudi, kažkokie signalai, garsai, balsai, ir tuo pačiu viskas kurčia, tylu. Tyla. Kažkokie vaizdai, mintys, melodijos – traukinys, bėgiai, dunksėjimas, pastovus lygus monotoniškas dunksėjimas – traukinys rieda per bėgius. Tai tarpai, paliekami tarp tų bėgių, nes šilumoje, atitinkamai, vasarą, metalas plečiasi. Tai tie tarpai tarp bėgių, štai iš kur tas garsas, lyg kas visą kelią trankytų per traukinio ratus. Ir tas dunksėjimas vis garsėja, garsėja, jautiesi, lyg gulėtum ant bėgių, ir traukinys vis artėja, artėja, artėja.
Žiūriu į kelią, o jis vis tuščias, o taip norisi dabar, kad koks žmogus sustotų, išliptų iš automobilio, prieitų ir pasakytų, kad viskas gerai. Bent tiek.
Įlipu atgal į automobilį.
- Važiuokite, - ir mašina pajudėjo.
Mirė miestas, ir ką? – tariau sau. Nieko. Man vos ne vistiek. O Liza mylėjo savo miestą. Ji buvo parašiusi daug eilėraščių apie miestą, ar Miestui. Nesu didelis poezijos mėgėjas, bet labiausiai man patiko kelios eilutės iš jos eilėraščių – “Manyje skamba mano senas miestas, / Manyje liūdi tos kreivos gatvelės, <... > Kaip seniai nekalbėjau su debesim tavo, / Kaip seniai nebuvau į tvoras atsirėmus. ” Ji labai gražiai rašė. Ji turėjo prisigrūdusi visą stalčių savo eilėraščių. Kažkada labai norėjau ir prašiau jos, kad išspausdintų nors vieną eilėraštį kur laikrašty ar kokiam literatūriniam žurnale, bet ji vis tvirtino, kad blogai rašo, ir kad nenori, ir kad atstočiau. Aš po to ir nebesiūliau.
Tam laiške ji buvo parašiusi man eilėraštį. Bet aš jo nė karto neperskaičiau. Kažkodėl nenorėjau ir žinojau, kad ji nieko svarbaus nepasakys jame. Pagalvojau, kad kaip tik dabar ir norėčiau jį perskaityti, arba patį laišką. Vėl mėgautis kiekvienu jos nepakartojamu raštu parašytu žodžiu, bet žinojau, kad laišką išmečiau į upę. Dabar mane vežė kitur. Į kitą miestą, į kitus namus, kur gyvenau tik gal porą mėnesių ir tai, kai buvau gal kokių penkerių. Man kažkodėl ten nepatiko, jaučiau, kad man ten nepatinka ir nepatiks. Bet gal taip ir turi būti. Ir reiškias man ne vistiek. Mirė miestas, ir miriau aš. Ir dabar turiu gimti iš naujo. Ech, kiek visko mane sieja su tuo miestu. Beveik dvidešimt metų gyvenau daugely skirtingų miestų, o jis buvo vienintelis, mano miestas.
Po velnių, pasakykit kas nors man, įtikinkit mane, kad viskas gerai!
- Kiek dar? – paklausiu.
- Dar apie septyniasdešimt, - atsako vairuotojas.
Aš atsigulu ant šono, pasidėjęs po galva švarką ir užmerkiu akis. Ir galvoje vis sukasi “Manyje skamba mano senas miestas, manyje liūdi tos kreivos gatvelės... ”