17:17

Tu nedėkingas!
Miegojai tūkstantį metų
ant mano sparnų
juos prispaudęs -
neleidai man skristi.

Vėliau nubudai,
Mano sielą siurbei
Į save, kad galėtum 
Įveikt gravitacijos jėgą
Ir žemę palikt.

Nebestebiu dangaus -
Sparnai ten sudulę
Guolį tavo dar mėtos.
Skaudėjo kol nusiplėšiau,
Žaizdos ties mentėmis.

Dabar dūmais paleisiu
Namus ir gyvenimą,
Savo ir tavo.