Kai Dziedą paliko žmona, o Buliaus nenorėjo prisileisti nė viena karvė, - Dziedas ir Bulius susikeitė vietomis.
Dabar Dziedas buvo Bulius, o Bulius buvo Dziedas.
Taip laikinai susikeitę vietomis jie ir gyveno. Bulius, būdamas Dziedu, dainuodavo dainas, kurios eidavo į dangų, o Dziedas, būdamas Bulium, mykė, - tas jo mykimas niekur nenueidavo.
Angelai, klausydami Buliaus dainos, kuris iš tikrųjų buvo Dziedas, sparnelius į Dievo sveikatą kilnojo, o Dievas sėdėdamas soste džiaugėsi tvarka danguje ir žemėje.
Bet Dievas užmiršo, kad Dziedas yra ne Dziedas, o Bulius.
O kartą, nežinia ko supykęs, nukirto buliui ragus.
Be ragų pasilikęs, Bulius atvirto į Dziedą ir pamatė, kad jo pati, sugrįžusi namo, kepa pyragus ir glosto vaikučiams plaukus. O Dziedas, atvirtęs į Bulių, nustebo, kad jo mykimas tapo malonesnis ir, kad karvės jo draugijos ne tik nesišalina, bet net glaustosi .
Dziedas ir Bulius džiaugėsi ir dėkojo visagaliui, kad viskas taip gražiai baigėsi ir susikeisti vietomis vienas su kitu daugiau nenorėjo.
ir kad viskas taip būtų paprasta... galėsi, kaimynėl, savo vaikams ir vaikaičiams prieš pasakas sekt, kaip moterį susigrąžint, kaip ragus užsiaugint ir kaip laimingiem būt. kaimynėl ;