Įsisegė į plaukus,
kapojosi,
kaltūną viena kitai vėlė
deivės,
išplaukusios iš jūros putų.
Pasiekt negalėjo
žydrojo paukščio,
sklandančio anapus dausų…
Kuris
erzino,
kraipės,
plunksneles mėtė,
sparnais mojavo
viltį teikė,
žavesiu žaidė,
giesmes giedojo,
aistras žadino-
pavydą inspiruodamas
viliojo…
Nematė
kraujo ištroškusių harpijų.
Nematė.
O bangos kvatojo, riaumojo ir šaipės
rimtumo kaukę
užsimetusios:
Nelieskite,
žydrojo paukščio,
neskieskite
mėlyno kraujo.
Nelieskite,
žydrojo paukščio,
neskieskite
mėlyno kraujo-
Nemaišykit su jūros druska…