Voveraitė ir vynas

Tomas Jokūbonis
Voveraitė ir vynas
Iš straipsnių ciklo „Rūkas ir mažylis“ (VII)


Sakoma, kad biurokratai - aukso gyslų registruotojai- Džeko Londono laikais, buvo tikras siaubas. Pragyvenę ilgą, kontrastingą ir dažniausiai nesėkmingą gyvenimą, bei jausdami menkiausius aukso karštligės pokyčius per tūkstančius mylių, jie savo romumu ir sarkastiškumu jaunus ir stiprius aukso ieškotojus tiesiogiai varė iš proto. Tačiau niekas negalėjo įtūžęs viena "kolto" kulka trakštelti kuriam nors iš jų į kaktą. Kaip ne kaip jie buvo oficialūs Valstijų žemės gelmių išteklių ir "aukso kontrolės" atstovai.
Panašūs buvo ir "Aerofloto" budintys šturmanai navigacinėse žiniavietėse. Michailas Vladimirovičius Kriukovskis prieš kiekvieną reisą manęs Elektrėnų kaminų aukščio klausdavo. Būkim atviri: taip ir savo vardą galima pamiršti, jei kasdien kartoti. Kartais ir eilėje reikėdavo pastovėti, kad budinčio šturmano parašą skrydžio užduotyje gauti.
Stovi būdavo, lauki. O Kriukovskis akinių nesinešioja - iš 20 centimetrų atstumo navigacinį žurnalą skaito. O po to: "Barinovai, vėl vinimi parašei!". Užbėgi į priekį, pakiši savo užduotį, o tas: "parodyk spalvotus pieštukus". Kol tų pieštukų ieškai - jau kitas tavo eilę užėmęs. Atsakymą į Kriukovskio klausimą - "Kiek pasaulyje socialistinių respublikų" - žinojo visi pilotai: "da velnia". Na o jei kas iš šalies apie patį Kriukovskį paklausdavo, charakteristika irgi buvo trumpa ir aiški: "Čia mūsų veteranas  "vaikščiojanti legenda" - karo metais turėjo tris taranus. Du iš jų į žemėje esančius taikinius."
Bet čia tik mes "šiauriečiai" buvome kantrūs ir ramūs. O atklysta būdavo ekipažas iš pietų - viskas apsiverčia. Eina pietiečiai koridoriumi, kaustytais batais kaukši, vietoj plombų dantyse - auksinės karūnėlės. Džigitiškai pasitempę. "Jerevan!" - su draugiška šypsena numeta popierius Kriukovskiui... O tas užmeta akį ir, lyg kirstu kozerine korta, popierius atgal meta: "Be datos!". Čia ir prasideda kaubojiškas vaizdelis - pilotas revolverio griebiasi. Aplinkiniai jį čiumpa už rankų. O Kriukovskis lyg salūno savininkas už didelio stalo slepiasi, kad link durų prasmukti. Navigacinėje žiniavietėje šūksniai aidi "pats tu be datos, pats tu be datos!". Na rusiškai "be datos" skamba panašiai, kaip lietuviškai skambėtų "kur vynas?" ar "kurvynas!".
Stovim kartą prieš Kriukovskio stalą navigacinėje žiniavietėje. Skubus sanitarinės aviacijos išskridimas. O jis nei popierius žiūri, nei klausimus užduoda. Žiūri ramiai, grožisi, kaip mes nervinames. "Na, kai ką jums parodysiu" - sako. Rakina lėtai seifą. Už pirmų seifo durų dar durys. Ilgai jų raktų ieško. O už jų dar durelės. O iš ten ištraukia "Pagyrimo raštą", numargintą vos ne visais Lietuvos civilinės aviacijos valdybos antspaudais, keliom dešimtim parašų... Raštas skelbia pagyrimą:  "Michailui Vladimirovičiui Kriukovskiui už 50 metų (1933-1983) darbą aviacijoje". "Pažiūrėkit" - sako Kriukovskis - "kiek antspaudų, kiek parašų... O pinigų - nė velnia". Pasako įsimintinai, įspūdingai... ir pasirašo...
Mėgdavo jis su lakūnais vokiečiais, praskrendančiais "Interflug'o" reisu, pasikalbėti. Kartą navigacinėje žiniavietėje pakabino naują didžiulį SSSR žemėlapį. Laukia Kriukovskis vokiečių, nori pasigirti. Bet atskrenda visai jauni vokietukai. Visai nebe tie su kuriais kadaise Kriukovskis skirtingose komandose ir pas skirtingus trenerius oro mūšius žaidė. Jaunuoliai nelabai ir rusiškai moka. "Pakalbėkim žestais" siūlo Kriukovskis. "Matot žemėlapį? Maždaug įsivaizduojate mastelį. Tai va, Vokietija yra va tokia mažytė ir maždaug čia" - rodo nedidelį sieksnį ant palangės - "O čia va tokio dydžio SSSR" - žingsniuoja "matuodamas" tokiais pat sieksniais SSSR žemėlapį vos ne 10 metrų. Sustoja kitame didžiulio kambario gale ir šūkteli: "Na ir kur Jūs karo metais lindote?!".
"Pirmoji vokiečių nelaisvė" - dėsto Kriukovskis interviu didžiausio SSSR komunistų partijos dienraščio jaunai žurnalistei - "buvo tikrų tikriausias kurortas. Gyvenom kaip karininkai, žaidėm tinklinį, niekas nelaikė mūsų užrakintų. Sakė, kad vėliau Geringas iškeis mus į savus asus, kai mūsiškiai jų prigaudys. Tačiau visur įsikiša komunistai. Jie nelaisvėje sudarė "jačeiką" ir nubalsavo: "turim bėgti". Dėl tėvynės. Jei pabėgsim arba žūsim, vokiečiai neturės ko keisti į savus belaisvius pilotus - ir taip mes sustiprinsime SSSR pozicijas ore... Na aišku, mus visus pabėgusius po pusvalandžio pagavo. Suvyniojo tinklinio tinklą, atėmė kamuolius. Pagalvojo, pagalvojo... ir  dėl viso pikto užrakino.“
Šiaip tai Kriukovskis nemėgo pasakoti apie karą ir savo jaunystę. Na bet jei kokių švenčių proga būdavo skiriama už tai 10 rublių premija ir pažadėtas grafinukas su "kvietinės" ar "sostinės" degtinaite susitikimo salėje, tokiomis sąlygomis Kriukovskis su malonumu dalyvaudavo veteranų prisiminimų vakaruose mokyklose, gamyklose ar politinio švietimo namuose. Kartą toks susitikimas vyko paauglių kolonijoje. Vaizdingai pasakojo Kriukovskis apie karą. Tačiau grafinukas tuštėjo ir vakaras artėjo į pabaigą. "Kokių turėsit klausimų" - kaip patyręs lektorius susitikimą užbaigė Kriukovskis.
- Michailai Vladimirovičiau - pasigirdo klausimas - Jūs ne kartą buvote nelaisvėje. Papasakokite, kaip Jums pavykdavo pabėgti?
- Na sąlygos buvo baisios. Aukšta betoninė tvora, spygliuotos vielos. Tvoros su elektros įtampa. Kulkosvaidžių bokšteliai. Prožektoriai. Amžinai lojantys alkani vilkšuniai... Tai va, mes po visa ta bjaurastimi prasikasdavom ir pabėgdavom... O jūs, kvailiai, čia sėdite. Na argi čia užtvaras?! - jausmingai pamosuoja ranka Vladimirovičius į kalėjimo sieną.
Po paskutiniojo tarano ir tikrai į žemėje esantį taikinį Kriukovskis visą likusi gyvenimą laikė save šturmanu. Tolimuosius bombonešių skrydžius kas antrą naktį vykdę vyrai keisdavosi pareigom. Vieną reisą skrisdavo pilotu, kitą šturmanu. Tą sykį Kriukovskis sėdėjo šturmano krėsle. Šokti parašiutu buvo per vėlu, tupdyti degantį lėktuvą tamsoje ir nežinomoje vietoje – kvaila. Kaip ne kaip vyko karas – lėktuvą vyrai pasuko į apačioje judantį traukinį. Kriukovskis liko gyvas. Iš pirmo žvilgsnio gal ir keista, tačiau jį radę vokiečiai gydė karo ligoninėje. Po išgijimo parodė katastrofos vietą ir paleido. Nejautė teisės jį teisti, nes iki jų savo nuosprendį lyg ir pasakė Dievas.
Po daug metų švelnus sutvėrimas, Kriukovskio auginta voveraitė nusižudė karštoje krosnies ugnyje. Labai sukrėstas tai matęs jos šeimininkas dažnai kartojo: juk tai prieš visus gamtos ir biologijos dėsnius. Sunku apsakyti likimo žmogui skirtus gyvenimo posūkius. Kriukovskis namuose turėjo įspūdingai didelį maždaug šimto litrų butelį vyno. „Jį būtinai, kada nors, būtinai...“ - sakė Kriukovskis - „būtinai, kada nors, turi išgerti visi Vilniaus lakūnai“.