Tolyn, Aukštyn, Noriu...

Ir štai aš pagaliau čia. Prieš mane kelias. Ilgas betoninis kelio ruožas su trūkinėjančia šviesia juosta. Kelias į ateitį... kelias į praeitį... kelias į nebūtį, užsimiršimą ir gėrį... Kiek beįžiūriu iki horizonto vien pilkas kelio ruožas. Tuščias kelias, kurio pradžioj aš – visiškai viena aš.
Pradedu judėti. Lėtai, labai lėtai. Vienas kilometras per valanda, du, trys, penki, dešimt, keturiasdešimt, šešiasdešimt, aštuoniasdešimt, šimtas dvidešimt, trys šimtai šešiasdešimt, penki šimtai penkiasdešimt, aštuoni šimtai... taip greitai lekiu, kad nebesugebu gaudyti bėgančių paskui mane minčių. Pradedu kilti. Iš pradžių pakyla priekis, tada prisijungia galas. Jau skrendu. Pilkas kelio ruožas ir trūkinėjanti balta linija lieka už nugaros. Po manimi ramus ir lygus kaip stiklas vandenynas. Kylu vis aukščiau. Pasiekiu pirmą dangų, antrą, trečią, ketvirtą, penktą, šeštą, septintą, aštuntą, devintą. Aš devintam danguj. Ekstazė. Negaliu kvėpuoti. Trūksta oro. Dūstu. Ne, vis dėlto čia tik jaudulys. Kvėpuoju vyšnių ir abrikosų kvapu prisotintu oru. Jausmas nepakartojamas. Devintas dangus – beribis, magiškas. Magija... Tiesa, juk čia ir saulė kyla anksčiau. Saulės spinduliai apšviečia mane: mano veidą, rankas, nuogą įdegusį kūną, daug anksčiau, nei ten, žemai, žemėje. Saulės spinduliai jau apšvietė po manim skrendančių miegančių žuvėdrų sniego spalvos plunksnas. Saulė savo švelnia šypsena žadino dangų. Jaučiu – jau laikas leistis. Negaliu pasilikt čia – devintam danguje per ilgai. Įprasiu, nenorėsiu niekada išvykti – nustosiu vertinti pasaką, magiją, gėrį...
Leidžiuosi lėtai. Nenoriu, beprotiškai nenoriu, iki ašarų nenoriu palikti šios pasakos, tačiau skrendu vis žemiau link žemės, kuriai saulė niekada taip nesišypso. Aš jau palei žemę: stiklinį vandenyno veidą keičia pilka cementinė nusileidimo tako juosta ir balti trūkinėjantys brūkšniukai jos vidury. Iš pradžių nusileidžia galas. Šiek tiek sumėto – reikės laiko priprast prie tos šaltos, net ledinės realybės, tuščios dabarties į kurią vėl patekau. Jau ir priekis nusileido. Lėtėju. Vis lėčiau ir lėčiau judu betonine pilka upe, kol visiškai sustoju.
Aš vėl stoviu čia: pilko betoninio  kelio pradžioj, kelio, kuris driekiasi nuo horizonto ligi horizonto, kelio, kuris veda link mano svajonių šalies, link devinto dangaus. Stovėsiu čia dar ilgai, bet aš dar būtinai sulauksiu tos akimirkos, kai ir vėl galėsiu pajusti tą ekstazę, kai ir vėl galėsiu pakilt į savo devintą dangų.