Op

Kiek kartų aš jums sakiau:
nešokite per duobę
šuoliais dviem.
Trys žuvo,
o vienas mirtinai.
Išgerkime už tuos,
kurie duobėje guli.
O  jūroje kurie
prigers ir patys.
Ir gyveno jie ilgai,
ir vieną dieną
nenumirė.

Tikras priešas
ir duobė
niekad mūsų neapleis.
Pasaulis mažas, aš žinau,
kai jį į duobę suguldau.
Tik čia prisimenu,
kad žemėje visoj,
išskyrus išimtį,
kiti gyvena.

Turėsiu jų šviesiajam atminimui
paminklą juodą pastatyti.
Jaučiausi aš sulaužytas kaip
Dešimt Dievo
įsakymų,
lyg iššautą strėlę
būčiau ore įsegęs.
Ačiū Dievui, kad
aš vis dar ateistas!

Ant duobės krašto sėdžiu
ir ieškau pašnekovo.
Radusiam – atsilyginsiu.
Ir neskubu į savo laidotuves.
Jos be manęs dabar neprasidės.
Įkalsiu kryžių, kol nepavogė
duobės.

Po kapines aš vaikštinėju
ir užrašus vis skaitinėju.
Gera teta. Sena motulė.
Įdomu, kur blogieji guli?

Belskite! Ir jus iškas!