/.../

Nykuma viršum miesto, tik nuogas mėnesio takas
Į tamsą ropoja per paširdžius traukinio bėgiais
Į ūkanas, dulksvą akmentašio trobą pakurti ugniakuro,
Kur nieko seniai nebėra, tiktai paruoštos anglys.
Kadaise. Seniai nebepamenam savo akmentašio lėto
Tuksenimo naktį iš klėties į akmenio širdį.
Seniai nebegirdime svyrančios šulinio renties
Girgždėjimo nykstančiam vandeniui, blunkančioms venoms.
Nepjaustom rantelių į sieną. Vienintelę sieną,
Kadais sužymėtą lig galo- ranteliais didėjančią plokštę,
Dar protėvių austą į dangų. Į naktį. Į šokį.
Pašokam ir krentam. Žemyn nuo dangoraižio stogo.