Praeities atspindžiai dabarties veidrodyje

Lietaus lašai, tyliai riedantys įskilusiu lango stiklu, kapsintys ant skardinės palangės. Anapus kambario sienos girdėti tylus, koketiškas moters juokas, prislopintas vyro dudenimas. Paskirų žodžių išskirti neįmanoma, tai tarsi paslaptingas fonas, retkarčiais pertraukiamas juoko ir taurių skimbčiojimo.
Pauliukas sėdi ir stebi dangaus ašarų kelią lango stiklu. Lauke pilka, niūru, kaimyninio namo beveik nesimato: jį dengia lietaus marška. Pilkumą kartkartėmis perskrodžia žaibo blyksnis, nušviečiantis aplūžusias sūpuokles, suoliuką, ant kurio jau niekuomet nebesėdės meiliai susiglaudusios porelės - begėdžiai vaikiščiai išlaužė lentas, svyruojantį beržą.
Berniukui liūdna. Jis tūno, apglėbęs rudą, vienakį meškį, kurį kažkada parvežė tėtis - laivo kapitonas. Pargabeno iš tolimos šalies, berods, Egipto. Vėliau išplaukė. Nebegrįžo. Jau šešerius metus Pauliukas nematė tėčio. Širdelę spaudžia ne vien dėl to. Mažylis labai norėtų prisiglaust prie mamos, papasakoti kaip sekėsi mokykloje, pasiguosti, kad niekaip neišmoksta skaityti, galbūt paprašyti pagalbos. Bet jis žino - dabar negalima. Draudžiama išeiti iš kambario, tol, kol pas mamą yra svečių. O jų būna daug: dėdė Antanas, dėdė Rimas (pastarasis kartais kyšteli kokį saldainį ir Pauliui), dėdė Algis... Kuris nors jų beveik kasdien apsilanko, kartais pasilieka nakčiai. Tada mažylis pats pasikloja lovytę, atsigula ir, apsikabinęs žaislą, bando užmigti. Pauliukas jų nekenčia. Nekenčia visa savo esybe. Tiesa, jiems išėjus mamos akys linksmai spindi, ji nesibara. Neilgai.
Girgžteli balkono durys, veikiausiai dėdė Antanas išėjo parūkyti. Nuo jo visuomet taip dvokia tabaku, kad net vaiko kambario oras, jam atėjus, tampa slogus. Tyliai skimbčioja indai, mamos nešami virtuvėn ir iš jos. Svetys kažką pasako apie bjaurų orą, mama atsako. Ir vėl tylu. Temsta. Lietaus lašai vis rieda ir rieda įskilusiu lango stiklu.
Balkono durys su trenksmu užsiveria. Sugirgžda sena sofa - jiedu vėl susėdo prie stalo. O vienam Pauliukui truputį baisu ir liūdna. Sudundėjus griaustiniui jis krūpteli, dar labiau susigūžia. Šalta. Debesys slenka, slenka ir galo nesimato.
Trinkteli tėvų miegamojo durys. Taip, vadinasi, dėdė Antanas vėl pasiliks nakvoti. Vadinasi, berniukas vėl turės pats atsigulti ir užmigti. Su mama nebepasikalbės.
Sutemus vaikas atsiplėšia nuo lango, atsigula lovytėn, apsikabina vienakį meškiną ir užsitempia antklodę ant galvos - kad tik negirdėtų to kraupaus mamos lovos girgždesio, paslaptingų dejonių ir nesuprantamų žodžių, sklindančių iš kito kambario.
Jau penkerius metus mažylis diena iš dienos sėdi ir žiūri pro įskilusį lango stiklą, gal pamatys grįžtantį tėtį...
O dangaus ašaros rieda ir rieda įskilusiu lango stiklu...
                                      ***
Pauliukas prabudo išpiltas šalto prakaito, apsižvalgė. Už lango skaisčiai švietė mėnulio pilnatis, spindėjo begalė žvaigždžių. Šalia jo miegojo mamytė, gulėjo, rudas akis įsmeigęs į lubas, meškinas, kurį parvežė tėvelis. Berniukas laukė ryto: jiedu su mama turėjo skubėti pasitikti grįžtančio iš tolimųjų jūrų tėvelio...
- Mik, mažyli, dar naktis, - sukužda mama.
Berniuko akys užsimerkia ir jis vėl nugrimzta sapnų karalijon...