Skirmantas primokomas per anksti nesužieduoti

Suplukę stogai purpurinių aušrų išpešioti -
šiaudinės akelės užakę
lyg kaimo bičiuliams dalyti koriai
sklidinai ir negrįžtamai -
nebent šiluma sunkias.

Nutvilkyti gervių šešėlių
pasėlius nuo svetimo žvilgsnio globojo,
želiančius valtyse, mušančius bangą,
prigėrusios serumo motinos sielos,
lopšinės plevena palangėm.

Vis būna vasarą - išdžiūsta šuliniai,
o pabaigoj net krūpčiot pradeda žiedai -
šešėliai gervių vis dažniau atklysta,
ilgam pamiršę karpiškus žvynus.

Suskilę šuliniai atgyja -
į kojas puola, į sparnus.
Šešėliai tyli -
vis aukščiau pakyla,
jų gracija iš lėto dyla

ir lieka tik mėnulis -

po šimtmečio sausros korėtas
kaip žemėn suleisti žiedai,
taip kojų nepalietę, neapsikabinę -
pašlaitėse suginę lopšines ir lietų
lyg be vietos -

ilgesiui svirtys be klyksmo paliko.