Ėsk, karvute, žalią šieną...

Didžiausias žolės priešas,
Drebindamas žemę praeina.
Vėsos reikalauja pavargęs kūnas,
Musių sukandžiotas.

Tvarto tamsa atgaivina,
Šeimininkė paduoda dubenį sklidiną miltų,
Kėdutę ima,
Stato šalia, sėdasi,
Apsižergia kibirą.

Šiltos pieno čiurkšlės liejas į indą.
Prie durų – kačių armija.
Nedarnus jų choras ardo tylą.

Ramiai, Tpruke, ramiai, - šeimininkė karvę ramina.
Suvargusia ranka šoną kasydama.

Jau visas pienas kibire.
Karvė žvangina grandinę.
Šeimininkė kėdutę į vietą gražina,
Tarsi dėkodama tarpuragę pakaso,
Leidžia šiurkščiu liežuviu lyžtelt ranką,
Pakelia šilumą spinduliuojantį kibirą
Ir, katinų palydos lydima,
Per kiemą eina, gyvybę neša.