Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 19 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Šiandien tokia diena – nerandu sau vietos. Noriu ištrūkti iš namų, pabėgti nuo pabodusios, iki gyvo kaulo įgrisusios aplinkos. Kalbėtis su savimi, klausytis muzikos – štai išganymas. Tačiau kažkas neduoda man ramybės. Tikriausiai atsitiktinai į mano rankas patekusi knyga. Tokia negraži, be viršelio, apdriskusi – “suskaityta“. Tai Irvine Welch “Traukinių žymėjimas“. Bandau surikiuoti mintis kaip traukinius. Bet jų nepažymėsi, jų nesuskaičiuosi. Nei traukinių, nei minčių. Norisi išsipasakoti, atsiverti, draugų bijau, nes jie suabejotų, ar čia tikrai aš, o gal pamanytų, kad man “važiuoja stogas“. Taigi kalbuosi su tavimi, nepažįstamasai, tik su tavimi šiandien galiu būti atviras. Internete.
      Žinai, man kažkodėl atrodo, kad vakar vakare stotelėje mačiau tave. Stovėjau prie sienos, ant kurios didelėmis raidėmis buvo parašyta: “Eik tu š... “. Smaksojau, stebeilijau į tą užrašą ir vis tiek nesupratau, kodėl esu siunčiamas būtent šia, o ne kita kryptimi? Buvau priverstas apsidairyti ir pažiūrėti sau po kojomis, kad neįlipčiau į kokią nors “egzotiško kvapo“ masę. Beje, kai kas ir iš to sugeba “daryti meną“. Matei reportažą apie knygą – š... fotografijos: liūto, kirmino, žmogaus... Dingo iš knygyno tik pasirodžiusi. Ką gi, žmonės pasiilgo š... viešumos. Pasaulis keičiasi, žmogau.
      Iki šiol laikiau save išauklėtu, o šnekuosi su tavimi apie š... Ir nesijaudinu dėl to, ką apie mane pamanys kiti. Koks skirtumas, ką kiti mano ir ką kiti šneka? Juk gyvenimas toks – š... Nesitikėk, kad skelbsiu, koks gražus pasaulis ir kokie mes nuostabūs. Nė velnio!!! Anaiptol! Vemti nuo visko verčia. Sakai, esu agresyvus, piktas, nusivylęs, nenormalus? Toks atrodyčiau tik išlepinto skonio žmogėnui. Gali prisipažinti, jog ir tau nusibodo kalbos apie grožį ir tobulumą. Pripažink tai ir pabandyk mane išklausyti.
      Apie ką mudu kalbėsime? Gal apie meną? Man patinka menas. Tokius, kaip aš, nemokšos bendraamžiai vadina “prie meno“, bet mano, jog esame trenkti. Tačiau aš menu domiuosi ne todėl, kad jis skleidžia grožį, šviesą, tikėjimą. Netikiu šiais paistalais. Koks genialus bebūtų Leonardas da Vinčis, nemanau, jog reikia daug talento nupiešti kažkokią kreivai besišypsančią “bobą“. Arba Sandro Botičelis, nutapęs išsirengusią paną, stovinčią plastmasinėje vonioje, visų protingų vadinamoje kriaukle, o dar gražiau, kai visas tas apgailėtinas reginys pavadinamas “Veneros gimimu“. Esu tikras, jog pusė tų išsišiepusių žmonių, aikčiojančių iš susižavėjimo, net nesugebėtų atsakyti, kas ten tokio gražaus. Beje, yra dar didesnių “arkliagalvių“, kurie už tas nesąmones moka velniškus pinigus (matyt, nežino, kur juos dėti) ir vaidina, kad jie myli ir supranta meną. Nesąmonė!!! Aš bent jau su tavimi, nepažįstamasai, neapsimetinėsiu. Galiu pasakyti štai ką: mėgstu skaityti, skaityti žiaurias knygas, žiūrėti žiaurius, bjaurius paveikslus, nes tik juose regiu tiesą. Juose pavaizduota tai, ko esame nusipelnę: pražūties, atšniokščiančios sunaikinimo bangos, pabaigos. Žiaurus aš ar pesimistas, sunku pasakyti. Stengiuosi būti teisingas, gal netgi pranašas – galiu paskelbti, jog laukiu tvano! Tikro, mus visus sunaikinsiančio. Aš jį mačiau. Hieronymo Boscho paveiksle. Girdėjai apie tokį? Gimė 1450 m. Olandijoje, dirbo daugiausia provincijoje, 1487 m. tapo Dievo Motinos Brolijos nariu, mirė 1516 m. Tik tiek. O gal visa kita nesvarbu? Tai keistų, bauginančių darbų autorius. Man aiškino, jog Boscho darbai neįprasti, net trikdantys žmogų. Boschas kūrė Viduramžių pasaulyje, kuris patyrė daug sukrėtimų. Žinomas tiesas perskaitysi meno istorijos vadovėlyje. Kol tavęs nesuėmė miegas ir neapėmė žiovulys, siūlau pažvelgti į vieną Boscho paveikslą (jis mane labiausiai žavi). Tai “Paskutiniojo teismo vizijos“. Daugelis sakytų, jog tos vizijos siaubingos. Man šis paveikslas - tobulas. Labiausiai žavi vienas fragmentas: ant kalno valtis, o joje žmonės, tarsi paskutinį kartą žvelgiantys į savąją žemę. Paskutinis žvilgsnis į pasaulį, į tą patį, kuriame ir mes, mano drauge, gyvename. Pasaulį, pilną nuodėmių, ydų, beprotybės. Žmonės sėdi valtyje ir bando gelbėtis. Ir mes bandom gelbėtis. Tik jie turi valtį, o mes ne. Šaipaisi ir siūlai susikalti sau laivą? Jei Nojaus laivą kalsiu iš besimėtančių lentgalių, jis primins geldą, į kurią ne tik netilps visi norintys, bet dar ir nuskęs. Taigi ko, tavo manymu, siekė Boschas? Tikrai ne to, kad visi kultūros snobai juo domėtųsi, ir tikrai ne to, kad už jo paveikslus paklotų krūvą pinigų. Dailininkas mus perspėjo. Aš labai bijau, kad perspėjimas buvo tikras.
      Užsiminiau apie knygą, o puoliau prie paveikslo. Taigi grįžkim prie “Traukinių žymėjimo“. Klasikos prisiskaitei mokykloje, ši knyga kitokia – tikro gyvenimo knyga, knyga apie mus visus. Juk ir tave domina tai, kas vyksta čia, šiandien ir dabar. Ne vienas Boschas buvo įžvalgus. Grėsmingų ženklų apstu ir šiandien, o kiek mes jų pastebim? Būk malonus, atsakyk į šį klausimą pats sau. Nemanyk, kad “Traukinių žymėjimas“ – romanas apie moralę, tai romanas apie tikrą narkomanų gyvenimą. Ar bent įsivaizduoji, koks tas gyvenimas? Aš žinau, jis – “supi... “. (Čia derėtų įterpti pastabą – žr. knygą).
      Išsigandai šio žodžio? Juk viskas galima... Ar kada nors su kuo nors kalbėjai apie tuos, apie kuriuos kalbėti bijoma? Mes vaikštome iškėlę galvas, vaidiname gerus, protingus. Mes skaitome knygas, kalbamės apie grožį, meną, tobulumą. Einame į Oskaro Koršunovo spektaklius. Domimės madų kolekcijomis. Tačiau ar kada nors susimąstome apie tai, kas vyksta “ten“? Ko nori “jie“? Ką “jie“ tau atsakytų? Pasiklausyk:
      “Užčiaupk savo supi... burną! Supi... terlius. Aš tau pasakysiu, kada galėsi kalbėti. Tiesiog užrauk savo supi... subinę. Jei tau nepatinka ši kompanija, gali šliaužti velniop. “
      Patiko? Ne? Atleisk. Tas, kas pasakė šiuos žodžius, tikrai gyvena tarp mūsų, bet mes jo nesuprantame. Jis mums kelia pasišlykštėjimą ir baimę. Nemeluosiu, užuojautos ir aš nejaučiu, jokios. Kas gali sieti viltį ir neviltį, purvą ir tikėjimą, meilę ir neapykantą, smurtą ir švelnumą? Narkomanų nuopuoliai ir pakilimai. Taigi laivas skęsta, o juk turėtų plaukti... Autentiška knyga autentiškai parašyta. 1993 m. sukrėtė literatūros pasaulį ir tapo bestseleriu.
      Manau, smagu matyti “durnesnius“ už save. Smagu sušukti: matai, kaip jie nusirito, kaip nusigyveno, kaip žemai puolė! Sau pasakyti: aš juk ne toks, aš daug aukščiau už šitas padugnes! O ką sakai kitiems? Visiems girdint prislėgtu balsu tari: man jų gaila, kaip jiems padėti, pasaulis toks žiaurus ir neteisingas. Narkomanui nusispjaut į mus, nebent mes galim jiems parūpinti dozę. Todėl aš suprasiu jo klausimą, jei kada nors  jis manęs paklaus: “Nori, kad išmalčiau tavo supi... dantis? “ Nesakau, jog šito norėčiau, bet jei taip atsitiktų, bent jau žinočiau, už ką ir kodėl gavau į snukį.
      Man patinka, jog rašytojas daiktus vadina tikrais vardais. Visi, matyt, pavargo nuo perkeltinių prasmių ir nuo kažko gilaus, ko negalima apčiuopti, matyti, jausti. Kažkada tikėjau, jog grožis išgelbės pasaulį, deja, dabar nebematau, ar yra ką gelbėti.
      Ar perskaitęs mano užrašus pavadinsi juos kliedesiais ir išjungęs kompiuterį užmirši, ar bent minutėlę susimąstysi? Kadangi netrukus su tavimi atsisveikinsiu, tavo valiai palieku ir paskutinius pastebėjimus.
      Šie kelių amžių atskirti meno kūriniai – knyga ir paveikslas – man atskleidė kitokį pasaulį. Žmogus nėra vedamas proto, kilnių tikslių. Jis, aš, tu, - visi mes paklūstam savo instinktams, tai lemia ir lems mūsų likimą. Gamtoje neegzistuoja nei tobulybė, nei harmonija. Pasaulis knibždėte knibžda keistų dvikojų padarų. Kas pasakė, kad žmogus – tobuliausias gamtos tvarinys? Žmogus silpnas, apgailėtinas, todėl pasmerktas išnykti.
      XXI amžius čia pat, o mes nepasikeitėm. Vis dar griaunam pasaulį, žudom save ir kitus. Kam mes tokie reikalingi? Tik patiems sau... Niekada netapsim galingesni už pasaulį, už erdvę... Visur per daug mūsų – netobulų gamtos tvarinių.
      Vakar vakare, pamatęs tave stotelėje, nuėjau į pievą. Naktis buvo graži, dangus žvaigždėtas. Aš atsiguliau pievoje ir stebėjau žvaigždes. Į jas bežiūrėdamas, jose pasiklydau ir nežinojau, kur esu. Blaškiausi tarp šio ir ano pasaulio. Tai truko tol, kol netikėtai kažką išgirdau. Išgirdau šniokštimą, tokį garsų, kad net privalėjau iš ten grįžti čia. Užteko, kad suprasčiau... Suprasčiau, kaip greitai jis artėja... Tvanas. Banga. Didelė. Galinga.
      Nemanau, kad verta statyti laivą. Nebėra laiko. Be to, ar laivas mus išgelbėtų? Aš nebeturiu vilties. O gal reikia ne laivo? Gal vis dėlto mes galėtume pasikeisti? Ką tu manai? Susitikim rytoj stotelėje. Lauksiu.

                                      despo@omni. lt

      P. S. Man vis dar sunku patikėti, kad vėl nepaprastai greitai pralėkė dar viena vis to paties vienintelio mano gyvenimo diena.
2004-06-11 13:16
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-06-11 21:01
Mandarino Svajonė
toks užvoliotas...
kad kai skaitai... kyla tooks jausmas, kad esi persivalgęs o tave dar bando valgdint....
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-06-11 20:41
Anglis Raudonsnapė
Ilgas...:)O šiaip,apie š. visiškai sutinku:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-06-11 16:00
Nyarlathotep
Padrika. Pvz. Pasakojame apie knygą, nukrypstame į bandymus šokiruoti skaitytoją, po to - "Apie ką mudu kalbėsime?", pakalbama apie paveikslus ir vėl "Taigi grįžkim prie “Traukinių žymėjimo“, nors nebuvo pagrįsta, kad kalbėsime apie tą knygą.
Tas viduriukas "nes tik juose regiu tiesą." - nuvalkiotas, ir tikrai yra banalybių. Pasirinktas stilius šiek tiek blaško tarp vidinio pasaulio /išgyvenimų/įspūdžių apie kūrinius.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-06-11 14:28
Pavasarine saule
pradzia uzknisa ir neprivercia skaityti iki galo... sudas sudas sudas ;))) ir vel neperskaiciau pabaigos ;( nepyk...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-06-11 13:50
Rudalevičius Vitoldas Ričardo
nebūkit vaikai: galima keiktis jei to reikalauja siužetas, motyvas, žanras dar kokia nors fignia, bet keiktis vardan pasikeikimo? tada ir keikitės kai niekas nemato... ']
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-06-11 13:46
kaiva
o man tai tiko, pošims nežinau kodėl bet patiko:) prisipažįstu, kad atsibosta kalbos apie grožį ir tobulumą, patinka keiktis kai niekas nemato :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-06-11 13:30
Rudalevičius Vitoldas Ričardo
vulgaru. ir ne dėl to, kad daug minimas "šūdas", beje, šio žodžio rašyboje jokių daugtaškių nėra, kaip ir kitų labiau necenzūrinių.

čia mus nustebinti neįtikėtinai drąsiais tekstais nusprendei? paskaityk bent jau kokį milerį, tas pridurkas dar prieš antrą pasaulinį karą be didelių apylankų ir nerausdamas prirašinėjo tokių dalykų, kad ilgą laiką (kol netapo klasiku) gimtinėje jo knygos buvo uždraustos...

vulgaru ir banalu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-06-11 13:20
Nevanduo
tomai tiu mane uzknisai, tokius dalykus. kad juos įdėmiai perskaityt reikia siust paz ar ne žmonems mailu. Bet ish prieshrinkiminio solidarumo(kad neishrinktu bobos) skiriu tau gerą balą, tikiuosi man atsakysi tuom paciu kai pirmą kart nusigersi
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą