Pasivaikščiojimas

Virš miesto raukosi mieguisti debesys, retkarčiais atverdami plyšį giedro šalto dangaus ir vėl užlopydami. Tik beržų lapų strazdanos bando juos kiek pralinksminti. Mirguliuoja kutenamos šalčio, kol dar paskutinės jėgos ploniausių šakų įsikibusios. 
Aukštybės pasalūniškai persirenginėja nakčiai. Blizgančiais adatų galiukais margina naktinius žvaigždės, viena paskui kitą prasidurdamos savo vietas.
Žmonės temstant lieka menkesni už savo šešėlius, juos sunku pastebėti net miesto šviesų likučiuose.
Tik iš pradžių atrodo, kad miškas nebylus. Jis klauso. Pirmas sniegas, beržo tošimi nugulęs takus, veda per tamsą, kurioje niekas netrukdo tylėti. Vakaro pėdsakai garuoja žeme.