Bardo klajonės 10d.

Tai ką pamatė Aramilas, pranoko visus jo fantazijos vaisius. Prie jo artinosi padaras, panašus į buvųsį bendražygį - Džeromą. Tačiau tik dalinai. Nuo kūno vietomis nulupta oda, kabojo skyvitais. Iššokę raumenys buvo padengti kažkokia permatoma substancija, kuri laikas nuo laiko varvėjo ant žemės. Padaras priėjo šalia bardo ir sustojo. Tolumoje pasigirdo artėjantis pamišusio nykštuko balsas. Aramilas pasisuko į tą pusę, o po to vėl pažvelgė į padarą. Ir sustingo. Prieš save išvydo šalia pasilenkusio padaro veidą. Belūpė burna šypsojosi kreivais dantimis, pro kuriuos nuolat tekėjo seilės. Elfas įdėmiai pažvelgė jam  į akis. Tuo pat momentu, viena padaro akis iššoko iš akiduobės ir pakibo ant sausgyslių. Siaubūnas pakėlė kairę ranką ir lėtu smūgiu ją sutraiškė. Per jo veidą ėmė lėtai tekėti kraujas ir akies baltymai. Kita, raudonų kraujagyslių išvagota akimi padaras ėmėsi stebėti elfo reakciją. Bardą supykino. Siaubūnas vėl nusiviepė dantimis ir atsitraukė.
  - Kaip matau, jau susipažinai iš naujo su buvusiu bendražygiu? – ironiškai šūktelėjo šalia atsistojęs Cherėjas.
Aramilas nieko neatsakė, tik sugriežė dantimis.
  - Pyksti? – paklausė nykštukas ir sugriebė už žiedo, įpinto barzdoje, - Jis juk buvo vagis. Niekingas vagipalaikis. Jis nusipelnė tokios lemties. O juk ne kiekvienas gali pajusti geriausio alchemiko ir chirurgo skalpelį. Įsivaizduok, jog aš suteikiau jam garbę.
  - Tu nesveikas. Žinai tą? Tu tikrai nesveikas. – pavargusiu balsu ištarė bardas.
Cherėjas griausmingai nusijuokė.
  - Ne tu pirmas mane vadini bepročiu, ir tikrai tu nebūsi tas pirmasis išgyvenęs po tokio pareiškimo, - jis vėl nusijuokė ir mostelėjo ranka.
Aramilą laikantys gniaužtai atsilaisvino ir jis pašoko iš krėslo.
  - Be to aš ne tik mokslininas. Kaip jau žinai, puikiai jaučiuosi ir dvasiniam pasauly.
Nykštukas pasisuko į padarą ir įdėmiai pažvelgė į jį. Bardas pajuto kaip mentaliniu lygmeniu nusitiesė tiltas tarp padaro ir Cherėjo. Trumpas impulsas ir padaras pasuko link elfo.
  - Manau, jog tau bus malonu žūti nuo buvusio draugo rankos. A?
Nykštukas apsisuko ir linksmai švilpaudamas nuėjo gilyn į salę. Aramilas liko vienas su tuo siaubūnu. O jis vis šiepėsi belūpe burna, tarsi iš anksto džiaugdamasis būsimomis skerdynėmis. Rankos pačios griebėsi už juosmens. Bet Peloro rankos tenai nebebuvo. Tik dabar bardas prisiminė, jog kardą pametė kažkur koridoriuose. Greitai apsidairė, bandydamas surasti ką nors, kas tiktų vietoj ginklo. O padaras pamažu ėmė artėti, lėtai vilkdamas dešinę koją. Aramilas pasijuto tarsi žvėrelis papuolęs į spąstus. Neturėdamas kur dėtis, jis greitai užlindo už krėslo bandydamas laimėti laiko. “Turiu du pasirinkimus. Arba bėgti į salės gilumą pas beprotį mokslininką, arba pasilikti su šiuo Cherėjo nesveikos psichikos padariniu” – pagalvojo elfas. Tačiau nė vienas variantas jo neviliojo. Užsigalvojęs Aramilas vos išvengė padaro smūgio. Greitai atšokęs į šalį, jis vėl apsidairė. Ir... Jo žvilgsnis užkliuvo už raudono aksomo vėliavų, nukarusių nuo kolonų. “Jei pabandyčiau jomis užlipti iki viršaus, galėčiau pasprukti sijomis, jungiančiomis kolonas. ” - sumetė bardas. Išvengęs eilinio pabaisos smūgio, jis greitai nubėgo link užuolaidų. Pašokęs į viršų, įsikabino į minkštą aksomą. Ir sunkiai trenkėsi į žemę. Pasirodo, vėliavos buvo vos prikabintos prie kolonų. Besikapanodamas po jį užkritųsį aksomą, Aramilas išgirdo gerklinį juoką. Be abejo juokėsi siaubūnas.
  - O tu pasirodo dar ir humoro jausmą turi, - sumurmėjo.
Ir tada jį suspaudė tvirti gniaužtai. Pakėlė ir tėškė ant žemės. Bardas beviltiškai bandė išlysti iš aksomo raukšlių, tačiau jam nesisekė. Kibi medžiaga, rodos, prilipo tarsi antra oda. Stiprus smūgis į šoną.
  - Tai tu dar ir spardaisi, - sušnypštė elfas, bandydamas išsilaisvinti.
Žodžius vėl palydėjo stiprus spyris. Kažkas aštrus įsirėmė į nugarą. Aramilas pajuto kaip siaubūnas suėmė aksomo galą ir ėmė kažkur jį tempti. Pasigirdo plyštančios medžiagos garsas. Jis pasimuistė ir pagaliau išsilaisvino iš jį surakinusių gnaiužtų. Pasiritęs į šalį bardas sunkiai atsistojo ir pažvelgė į padarą, rankose tebelaikantį aksomo draiskanas. Kautynių metu, nuo jo nusilupo dar daugiau odos ir dabar ji kabaliavo tarsi koks apsiaustas. Pastebėjęs savo priešininko žvilgsnį, siaubūnas nusiplėšė vieną odos skyvitą nuo rankos ir ėmė jį kramtyti. Bardas pajuto, jog vėl tuoj apsivems. Jis vienu šuoliu prišoko prie padaro ir iš visų jėgų smogė šiam į pilvą. Didžiam jo nustebimui, kumštis praslydo tarp raumenų ir žarnų. Padaras vėl nusijuokė ir atgalia ranka smogė Aramilui į veidą. Šis nuo smūgio nusirito į šalį. Ir nors sunkiai, tačiau vėl atsistojo. Mažumėlę svaigdamas nuo smūgio, jis suglumęs pažvelgė į savo kairę ranką. Ši spaudė dar pilve sučiuptą žarną. Vienas jos galas dabar gulėjo bardo delne, o kitas baigėsi siaubūne. Pastebėjęs sutrikųsį padarą, elfas piktai nusiviepė ir smarkiai truktelėjo kairę ranką. Ore nuskambėjo gerklinis riaumojimas ir siaubūnas suklupo ant vieno kelio. Elfas vėl nusiviepė ir jausdamas šiokį tokį malonumą, ėmė traukti žarną abiem rankomis. Visiškai apkvaitęs iš skausmo padaras raitėsi ant grindų, rankomis bandydamas sulaikyti laukan virstančius vidurius. Vėliau jis nurimo.
  - Skausmo šokas būdingas visiems. Netgi patiems šlykščiausiems padarams, - Aramilas garsiai pakartojo Sverigalo pilies ginklininko žodžius.
Po to jis lengviau atsikvėpė ir... suvokė, jog neturi kur eiti. Vienintelis kelias, kuriuo jis galėjo pasukti vedė gilyn pas išprotėjųsį nykštuką. Sunkiai atsidusęs, bardas pasuko gilyn į salę.
Atsargiai sėlindamas tarp kolonų, jis suvokė, jog Cherėjas, negalėdamas palaikyti mentalinio ryšio su savo kūriniu, supras, kad pabaisa pribaigta, ir lauks jo. “Na ką gi. Kito pasirinkimo juk neturiu” – tyliai atsidusęs, pagalvojo bardas.
Išgirdęs žingsnius priekyje, jis greitai pasislėpė už kolonos ir sulaikė kvėpavimą. Pro šalį, nesidairydami į šalis, praėjo du susisukėliai, nykštuko tarnai. Jie kažką tyliai murmėjo tarpusavy. Susisukėliams praėjus, Aramilas vėl atsargiai patraukė pirmyn. Paėjęs dar kelis metrus, jis išvydo pakylą, ant kurios buvo įrengta milžiniška laboratorija. Stalai buvo nusėti įvairiausiais instrumentais bei įrankiais. Lentynos lūžte lūžo nuo visokiausių kolbų, butelių ar indelių. “Kitu atveju visai mielai pasidairyčiau po ją” – pagalvojo elfas.
Po to apsidairęs, pastebėjo krūvas dėžių ir susilenkęs link jų nubėgo. Susiradęs vietą, iš kurios aiškiai matėsi visą pakyla, jis atsisėdo ir susimąstė. “Man reikia surasti kelią kaip iš čia pasprukti. ” – galvoje karštligiškai sukosi tik ši mintis. Staiga Aramilas išgirdo tylų grumėjimą. Iš pradžių tolimas jis pamažu artėjo ir darėsi vis garsesnis. Pamažu ėmė vibruoti grindys ir aižėti kolonos.
-  Kas per.... – norėjo sušukti bardas, tačiau galingas trenksmas nustelbė jo žodžius.