nesvarbu

ir kai priėjai mano dykumą
pasklido ore trapūs syvai
išlikusių rojaus žiedų
paliečiantys tylą ir triukšmą
savųjų geismų labirintais.

ir kvapas man tavo nesvetimas
tarp tūkstančių būsiu, buvau
tarytum garuojančios žemės
aštrus, nesusmilgstantis dūmas
išdegino mano mintis.

ir man nesvarbu, kad sutiksi,
kad priešinsies, kursi, naikinsi
kad kartais ištarsi prie smėlių -
man niekad nebuvo svarbu.

tik aš dykumos nesudrumsiu
paskęsiu smėlynuos lyg vėtrungės
pasiimdamos tylų, išnykstantį
alsuojantį tavo "aš pats".