Smilginiai tavo plaukai

Lange iškoštas spindulys stiklu
Plevena virš manų akių,
į dulkes stingdamas.

Rikošetu nutrindamas spalvas
Vokais pritraukiu ryškią purpurinę dvasią
ir deguonies srautu bloškiu atgal
it šiltą nerimą nuo nosies galo.

Žvilgsnius išraižo žingsniai -

genasi, kartojasi kaskart,
net gelia sprandą
randų atmintis:

mintis,
  mintis,
      mintis -
                    trintis
sudarko smilkinius
kaip smilkalus
                    ugnis.

Iš tavo dulkių neįsižiebia
pintis -

tu sudegei,
o aš vis dar kvėpuoju
         
                    Tavo smilkalais.