eilėraštis nr.20

Palijus sudrėkęs asfaltas, išėjus jau prarastas laikas,
Sukaustytas žydinčių šonų, pakvimpantis dulkėm, betonu,
Saulėlydžio lempos iš priešais, dangaus panašumo į sceną,
Nutįstančio trikampiu jausmo, nuo jausmo į tvinksinčią veną
Uždaromas nykstantis laikas. Lyg vartomų nuotraukų tvaikas
Kaltės prisunkęs drėgnumas, pradaromo lango altoriuj
Užgesęs gyvenimo rūmas, išbelstas nežinomo kūno,
Nesavas, gražus. Įtarumas, savigraužos žvilgsnio perkūnas
Pro pravirą gūžtą- klavišais- į lašantį kūno kokoną
Pro sienom platėjančią nišą, skaidrėjantį žvilgsnį žiūrovo
Į stabdantį kadrus ekraną, krūtinėj duslioj pianiną,
Po kiemą iškvipusią kavą, negausimą laišką kaimynui