Kerštas

Sublizga melsvi ašmenys. Trumpas judesys, šmėkšteli skausmas ir aš ramiai stebiu, kaip iš negilaus pjūvio rankoje, pamažu sunkiasi tamsūs lašai. Kraujas kapsi ant grindų, o aš su palaiminga šypsena stebiu tą lašėjimą. Po to lėtai oakeliu ranką prie veido ir lyžteliu kraują. Sūru. “Reiks daugiau cukraus valgyti” – karčiai šypteliu. Kam kam, o man gyvenimas tikrai turėtų būti rožėmis klotas. Bent jau kitų akimis. Man turėtų nieko netrūkti, tačiau man trūksta... Čekšteli užlenkiama “Raiden” firminio peilio geležtė. Atsimenu kaip tėvas man jį padovanojo. Tada pirmą kart nusivežė mane į medžioklę. Ir paskutinį. Į atmintį iškyla girtų vyriškių – tėvo darbuotojų būrys. Be perstojo maukdami degtinę, jie gyrėsi medžioklės laimikiais, ir kaip tada išsireiškė:  pasiekimais moterų “fronte”. Aš sėdėjau tarsi mietą prarijęs kartu su visais prie stalo ir mintyse vis kartojau: “ Kad tik greičiau visa tai baigtųsi”. Po to prie manęs prilindo tėvas. Dar dabar prisimenu jo įraudųsį išpurtųsį veidą. Kažką vapėdamas ir visus tylindamas, jis iškilmingai įteikė man tą peilį, skirtą lupti kailiams, ir visiems prisiekė, jog jo sūnus užaugęs bus geriausias medžiotojas. Visa ruja, aišku, jam pritarė. Po to visi pakilo nuo stalo ir... prisimenu tik kaip kažkoks “ambalas” trypė peršautai, bet dar gyvai stirnai galvą...
Nusipurtau. Negaliu. Tėvas manęs taip ir nesuprato, kodėl aš nerodau jokio noro vykti su juo į medžiokles. Tačiau jis per daug ir nesijaudina, manau, dėl to. Sugriežiu dantimis. Po to pastebiu kruviną ranką ir paėmęs gabalą binto, ją sutvarstau. Bus dar vienas neblogas randas šalia kitų aštuonių. Po keturis ant kiekvienos rankos. Ironiškai šypteliu. Jei mane dabar pamatytų tėvas, turbūt išsiųstų į “durnių namus”.
  - Na ir gerai. Nusibodo viskas. – trenkiu sveikąja ranka į sieną.
Po to pravirkstu. Ne, verkiu ne iš nevilties, verkiu iš pykčio, iš pykčio viskam. Tam visam abejingam pasauliui. Tačiau aš nieko negaliu pakeisti. “Argi? ” – mintyse šmėkšteli vaizdelis. Lėtai nusiviepiu, ir išsitraukęs lenktinį peilį, lupti kailiams, pamėtau jį rankoje.
  - Štai jis. Tas saldaus keršto įrankis, - garsiai ištariu ir vėl nusiviepiu savo atvaizdui veidrodyje.