NOCTURNA-[1 gabalas]

PROLOGAS

Ko gero, tuoj viskas baigsis.
Aš klūpiu ant žolės. Mano rankos ir kojos suveržtos taip, kad jeigu pajudėčiau, nuvirsčiau ant šono. Žinojau, kad vienąsyk šitai atsitiks. Tačiau tik teoriškai žinojau, ir šis žinojimas neleido man priprasti prie suvokimo, kad vienąsyk manęs nebeliks iš viso. Taip, dabar aš bijau. Horizontas palengva blykšta. Žolė drėgna. Jaučiu jos, sumaigytos žolės, kvapą. Ji dar vis pilka. Spalvos – sąlyginis dalykas. Jos atsiranda dėl skirtingo įvairių medžiagų šviesos sugėrimo savybių.
Matau jų ilgą juodą automobilį tamsintais langais. Jie mane stebi, kaip aš kadaise stebėdavau daugybę panašių egzekucijų. Šypteliu. Automobilyje sėdi ponas A., galbūt ir Veronika. Ponas A. - svetimšalis, jis turi savus ritualus, šitokia egzekucija jam yra grynas formalumas. Jis pasirinko mane numarinti tradiciškai, nes kol kas nenori erzinti mūsų konservatyviosios bendruomenės. Ak, pone A., vis tiek jūs mesite jiems pirštinę, anksčiau ar vėliau, sunaikinsite visą mano organizaciją, ir aš jus mielai pasveikinčiau iš anapilio, kurio, be abejo, nėra. Jūs sunaikinsite visa, ką buvau sukūręs, kad galėtumėte leisti pasireikšti savo menedžerio gabumams, sukuriant naują jūsiškę tvarką. Paskui galbūt malonės kas nors numarinti jus taip, kaip jums labiausia patinka: vienu kardo kirčiu. Iš tiesų niekas nesikeičia. Ritualai tik identifikuoja tuos, kuriems laikinai priklauso valdžia. Valdantieji keičiasi. Ritualai keičiasi. O mūsiškių požiūris nesikeičia: jiems nusispjauti į laisvę, jie mielai apsiima tarnauti tiems, kurie atrodo esą stipresni.
Mano rytas. Horizontas blunka. Patekės kruvina saulė ir užbaigs mano gyvenimo ratą. Nuo saulėlydžio prieš daugybę metų iki šios dienos saulėtekio.
Vis dėlto, nepaisant baimės, kuri neišvengiamai netrukus pasibaigs su mano pabaiga, aš esu patenkintas. Man nusispjauti į savąjį moralinį kodeksą, aš nesijaučiu pažemintas, nors klūpau ant žolės, suraišiotas galybe virvių, suplėšytu kostiumu ir ištinusiu veidu, kurio tuojau nebeliks. Ponas A. padarė man neįkainojamą paslaugą, nusižengdamas mano paties sugalvotai taisyklei: jis neužrišo mano akių, kad galėčiau matyti. Iš tiesų nuoširdžiai žaviuosi ponu A: būdamas jo metų, elgiausi kaip pasiutęs idiotas. Neleisti vampyrui pamatyti jo paskutinio saulėtekio buvo mano paskutinis spyris pasmerktojo savigarbai. Ponas A. įrodė savo dėkingumą man. Ir aš iš tiesų juo žaviuosi.
Ponas A. sėdi juodame limuzine su Veronika. Neabejoju, kad ji atvažiavo su juo. Neabejoju, kad dabar laiko jo ranką. Neabejoju, kad po kelių savaičių Veronika bus nebe automobilyje, o ant žolės. Kaip aš. Galbūt jos veidas prieš nusilupdamas nuo saulės šviesos dar bus angeliškas, vis dar angeliškas, nors ir iškreiptas gyvuliškos baimės. Galbūt ponas A. varginsis ją žalodamas. Šiaip ar taip, koks gi skirtumas. Rezultatas nesiskirs: iš mūsų abiejų liks tik apdegę rūbų skutai. Mes visi kentėsim. Ponas A. taip pat. Ir man dabar liūdna apie tai galvoti. Man gaila ir pono A., ir Veronikos. Aš juos mylėjau abudu, aš juos tebemyliu. Bet mes visi baigsime taip, kaip ir pradėjome: skausminga mirtimi. Niekas nuo to nėra apsaugotas, nors kadaise aš tikėjau, jog esu amžinas.
Aš jiems dėkingas. Viskas: žolė, krūmai, skurdžios laukinės gėlės, medžiai, kažkokios sodybos likučiai netoliese įgauna spalvas. Ryto vėjas glosto mano žaizdas. Kritimas buvo greitas, todėl palyginti neskausmingas. Aš dėkingas jiems už greitą kritimą. Man negaila sistemos, kurią kūriau klaikiai ilgai. Taip visuomet būdavo man ką nors kuriant: pradedi kupinas geriausių idėjų, kurios paskui taikantis prie aplinkybių išsigimsta ir pradeda gyventi savo gyvenimą, tai vis dar tavo idėjos, tačiau kartu bjauriai svetimos...
Iš už sudegusios sodybos išnyra pirmieji spinduliai. Kol kas jie dar nepalietė mano odos. Kol kas aš galiu grožėtis tuo, kas kelis šimtus metų man buvo tabu. Aš grožiuosi. Dangus balzganai melsvas, be debesų, bekraštis šaltas dangus. Dangumi, kažkur baisiai toli, slysta mažutis reaktyvinis lėktuvas, palikdamas už savęs balkšvų garų šleifą. O spinduliai palengva artinasi prie manęs. Žolėje matau žiburiuojant rasos lašiukus. Jie žaižaruoja kaip deimantai Veronikos ausyse ir nosies šnervėje. Kaip deimantai ant mano kryžiaus. Kaip deimantai ant pono A. kaklaraiščio segtuko.
Tviskantis saulės rutulys, kaip priešinga kryptimi sulėtintai skriejantis giljotinos peilis, išnyra iš už griuvėsių. Pirmiausia siaubingas skausmas nutvilko mano veidą. Aš nieko nebematau. Bet puikiai žinau, jog mano akys išteka iš akiduobių, oda raitosi, lupasi ir virsta pelenais, paskui – minkštieji audiniai, vis gilyn ir gilyn skverbiasi šviesa – žudikė. O aš, nors kamuojamas neaprašomų skausmų, negaliu išnykti, atsijungti, panirti į kokią nors išganingą nebūtį...
Nes nebūties nėra.

I. ALEKSANDRO GIMIMAS                                                                                     
Paskutinis Aleksandro Jelenskio vakaras. Pro atdarą langą į kambarį plūsta kvaitinantis jazminų žiedų kvapas.
Paskutinis Aleksandro Jelenskio vakaras. Bronziniai švytintys keturkampiai ant sienos priešais langus.
Paskutinis Aleksandro Jelenskio vakaras. Vėjas plaiksto lengvas permatomas užuolaidas. Dangaus mėlis intensyvėja. Atslenka prieblanda.
Aleksandras Jelenskis girdi pianiną. Jis sėdi prie stalo ir karštligiškai rašo. Jis rašo visą dieną, o pianino skambesys nenutyla jo galvoje. Aleksandras Jelenskis niekada per daug nesidomėjo muzika. Motina, buvusi puiki pianistė ir smuikininkė, vaikystėje versdavo jį valandų valandas sėdėti prie nekenčiamo instrumento, baksnojant klavišus, iš kurių niekaip negimdavo kas nors, ką galimą būtų pavadinti melodija. Aleksandras Jelenskis atsiminė savo ir motinos neviltį, abipusį šaltį ir nusivylimą. Motina ir tėvas tikėjosi, kad paskutinis jų vaikas gims mergaitė. Motinai buvo keturiasdešimt ketveri, kai ji nusprendė paskutinį sykį išbandyti likimą (ji jau turėjo penkis sūnus).
Aleksandras nustojo rašyti ir užsimerkė. Skaudėjo galvą, kaklą ir akis. Muzika nesiliovė. Muzika nesiliovė jau trečia para. Muzika neleido Aleksandrui miegoti, valgyti, skaityti, rašyti. Jis niekaip neįstengė nei sukurpti paskutinio laiško, nei pasiryžti išgerti kalio cianidą nepasiaiškinęs. Aleksandras buvo įpratęs visuomet išdėstyti savo motyvus. Raštu arba žodžiu. Šiuo atveju, žinoma, nebuvo kito kelio, kaip tik parašyti laišką. Jis paėmė naują popieriaus lapą. Dar kartą įmerkė savo plunksną į rašalą. „Aš, Aleksandras Jelenskis, pasirinkau pasitraukti iš šio gyvenimo. Tai susiję su... “- jis ilgai galvojo. Paskui užbraukė, ką parašęs, suglamžė lapą ir sviedė į kitą kambario galą.
Vėjas grindimis ritinėjo galybę popieriaus gumulėlių. Aleksandras sėdėjo, paguldęs galvą ant sunertų rankų, buką žvilgsnį įsmeigęs į grindis.
Prieš dvidešimt devynerius metus šiame dvare prasidėjo jo egzistencija. Vaikystę praleido svetur, nes motina kosėjo krauju ir turėjo gyventi šiltuose kraštuose. Vaikystė... Jį versdavo vilkėti sukneles ir žaisti lėlėmis. Skambinti pianinu ir dainuoti. Kai nepaklusdavo, jį uždarydavo į didelį seno namo rūsį. Kartu su pelėmis ir žiurkėmis. Jam neliko nieko kito, kaip prisitaikyti. Nebebijoti nei tamsos, nei šalčio, nei grobuonių. Jis prisitaikė. Jo rezistencija paspartino motinos mirtį. Motina mirė visiškai nusivylusi, nes jis nusikirpo ilgus juodus plaukus, sulaužė pianiną ir sudegino visas lėles. Jis puikiai prisiminė paskutinę motinos dieną. Jį pakvietė prie mirštančiosios patalo. Ji gulėjo lovoje, netekusi jėgų ir pageltusi: seniai mirusi mumija tarp gausybės nėrinių. Pastebėjusi sūnų, kuris turėjo būti dukra, ištiesė ranką. Aleksandras su pasibjaurėjimu vėl išvydo tą ranką: sudžiūvusią, apmaustytą galybe žiedų. Jis prisiartino saugiu atstumu. Tuomet jam buvo dvylika. „Atleisk, sūnau... “-sušnibždėjo motina. Kai jų žvilgsniai susitiko, ji aiktelėjo ir užsimerkė. Vienas kito akyse jiedu išvydo kietą neapykantos sieną. Ji mostelėjo jam išeiti. Jis apsisuko, netaręs nė žodžio.
Gana neseniai tokią neapykantą Aleksandras pamatė juoduose išsiplėtusiuose žmonos vyzdžiuose. Net opijus neįstengė sutaikyti sutuoktinių: narkotiniai sparnai nešdavo juos į skirtingas puses.
O Stanislavas Staškevičius, geriausias Aleksandro draugas, tik atgręžė nugarą: „Aš maniau, kad jūs esate garbingas žmogus... “.
Dukros akys nebuvo nei meilios, nei piktos pastarąjį kartą, kai Aleksandras ją matė. Jos buvo tiesiog stiklinės: negyvos. Paskui jas užmerkė ir paguldė ją, apvilktą nuostabia nėriniuota suknyte, į labai dailų karstelį. Paskui viską užvertė žemėm.
Paskutinis Aleksandro brolis buvo pašarvotas uždarame karste. Jis nebeturėjo akių: nusišovė įsikišęs šautuvo vamzdį į burną, šūvis nuplėšė ir ištaškė viršutinę jo galvos dalį. Šitaip Aleksandras gavo titulą ir visus gausius šeimos turtus.
Raudoni lašai pradėjo kapsėti ant persiško kilimo. Aleksandras pakėlė galvą. Kraujas tekėjo jam iš abiejų šnervių. Prakeikimas, šitai tęsiasi nuo pat vaikystės ir jokie gydytojai negali pasakyti, kodėl. Jis išsitraukė nosinę ir priglaudė prie šnervių.
Bronziniai švytintys keturkampiai ant sienos dingo. Prieblanda ir jazminų kvapas vis tirštėjo. Vėjas nurimo. Artinosi karšta vasariška naktis.
Aleksandras nedegė šviesos. Išsiuntė tarnaitę, kuri mėgino teirautis, ar kartais jis nenorėtų užkąsti. Jis nenorėjo užkąsti. Jis nenorėjo girdėti žmogaus balso. Ir pianino (motinos pasityčiojimo iš anapilio). Jis troško absoliučios tylos, kurioje galėtų surikiuoti savo mintis.
Laikas sroveno lėtai ir tingiai. Sieninis laikrodis gretimame kambary vieną po kitos mušdavo valandas.
Netrukus po to, kai laikrodis išmušė pirmą valandą nakties, Aleksandras išgirdo, kaip gurgžda alėjos žvyras. Kažkas ratuotas artėjo prie dvaro. Kaip galima tokiu metu nuspręsti atvykti į svečius, apstulbo Aleksandras, koks įžūlumas. Jis persisvėrė per langą, stengdamasis pamatyti, kas atvažiavo. Prie paradinių durų stovėjo juoda karieta su herbu ant durelių. Aleksandras užsimetė švarką ir nuskubėjo apačion, į holą, kur kas nors jau turėjo būti įleidęs nelauktus svečius.
Iš tiesų, hole stovėjo dar gerai neatsibudęs liokajus ir moteris juodais gedulo rūbais, su skrybėle ir nepermatomu šydu. „Gal kokia nelaimė nutiko... “- pagalvojo Aleksandras ir pasisveikino su moterim. Iš drabužių galėjo spręsti, kad ji pakankamai turtinga ir elegantiška.
- Labas vakaras, - atsakė ji, - atleiskite, kad atvykau tokiu metu ir nepranešusi, priežastis jums paaiškinsiu.
Kai ji pakėlė vualį, Aleksandras krūptelėjo ir panoro trenkti sau per skruostą, kad atsibustų. Priešais jį stovėjo jo pusseserė Eleonora, apie kurios mirtį jis gavo žinią prieš penkerius metus. Ji nusiėmė skrybėlę. Aleksandras žiūrėjo į ją ir nieko neįstengė pasakyti. Jos veidas, įrėmintas juodų rūbų ir plaukų, buvo visiškai nepasikeitęs per tą dešimtį metų, kai jie nesimatė, neskaitant spalvos: jis panėšėjo į dailų, netgi tobulą negyvos porcelianinės lėlės ar marmuro skulptūros veidą. Jame nėra nė lašelio kraujo, pagalvojo Aleksandras. Ko gero, jinai narkomanė arba sunkiai serga.
-Atleiskite, kad nepranešiau jums apie savo vizitą. Tačiau taip pasielgiau dėl aplinkybių, kurias jums paaiškinsiu. Manau, turite daug klausimų. Mes taip seniai nesimatėme... -sušnibždėjo ji.
-Man labai malonu jus matyti, užeikite, gal norėtumėte ko nors užkąsti?
-Dėkoju, bet ne. Man reikia su jumis pasikalbėti. Tačiau jūs tikriausiai norite eiti ilsėtis. Žinau, jog elgiuosi įžūliai ir dėl to man labai gaila. Todėl aš noriu paaiškinti savo veiksmus kuo greičiau, kad nepyktumėte.
-O jūsų kelionė nenuvargino? Aš visai nepykstu ir, kaip matote, mane kankina nemiga, bet jūs turėtumėte pailsėti. Papasakotumėte viską rytoj.
-Tai gana skubus reikalas.
-Gerai, tuomet eime į mano kabinetą. Tuo tarpu jums bus paruoštas kambarys. Jūs atvykote viena?
-Taip. Mano vyras mirė senokai.
-Mes gavome klaidingą informaciją, kad ir jūs...
-Žinau. Aš pati tuo pasirūpinau. Tiksliau, ne vien aš... Jūs nustebote, mane išvydęs, ir ne vien todėl, kad manėte mane seniai mirus?
-Taip.
-Jus nustebino mano išvaizda. Beveik trisdešimties pasiekusi moteris atrodytų kitaip, ar ne? Aš nelabai pasikeičiau nuo tada, kai išvykau iš „Imperiale“ viešbučio, kur mes matėmės paskutinį kartą. Tiksliau, nepasenau.
-Teisybė. Atrodote vis taip pat žavingai.
-Net nežinau, nuo ko pradėti... Man prireiks daug laiko jus įtikinti. Gal papasakokite kol kas, kaip jūs gyvenate. Dievaži, juk praėjo beveik dešimt metų...
-Kaip aš gyvenu? Hm... Maniau, jog esu paskutinis iš mūsų giminės. Visi mirė: mano, jūsų tėvai ir broliai. Tiesą sakant, prisipažinsiu, kad... Kaip čia tinkamiau pasakius... Problema ta, kad nerandu būdo paaiškinti... Visą savaitę galvoju... Na, nesvarbu. Taigi aš nesu paskutinis. Vadinasi, viskas nėra blogai. Mes likome dviese. Mane tai džiugina. Džiaugiuosi, jus matydamas. Tačiau kodėl jūs pasiskelbėte mirusia?
-Todėl, kad aš miriau.
-Palaukite, palaukite... Kada? Ne, jūs nemirėt, dabar mes šnekamės. Gal pasišnekėsim rytoj. Jums reikia pailsėti.
-Aš viso proto. Ir galėsiu įrodyti. Papasakosiu jums apie savo mirtį. Tai buvo žiemą, prieš penkerius metus. Mes su vyru rogėmis važiavome pas jo giminaičius į vieną Ukrainos miestelį. Mus užpuolė pūga. Pametėm kelią. Manėme, mirtinai sušalsime. Ir tada iš tamsos išniro kitos rogės. Mes tikėjomės, kad tų žmonių neištiko mūsų likimas. Anos rogės sustojo netoliese ir iš jų išlipo moteris. Kiek galėjau įžiūrėti, ji važiavo viena. Ji ėjo link mūsų. „Nieko gero, mirsime visi, “-tarstelėjo mano vyras. Jis klydo. Moteris šiaip ne taip pasiekė mūsų roges ir įsiropštė vidun. Ji pasisveikino ir paklausė, kur važiuojam. Vyras atsakė. „Tai paklydom visi, ar ne... “- visai linksmai tarė ji. Vyras nusistebėjo, kad ji visai nesibijanti. „O ko gi man bijoti“, išsišiepė ji. Jos dantys buvo kaip vilko: kandžiai ilgi ir aštrūs. Jos žvilgsnis sukaustė mus, na, šiaip ar taip nebūtume niekur pasprukę. Ji puolė pirmiausia prie mano vyro, o jisai, nors ir stambus vyriškis, nepajėgė jos nublokšti. Moteris nuplėšė jo šaliką ir perkando arteriją. Aš nerėkiau ir nesijudinau. Mūsų vežikas buvo mus palikęs, nusprendė geriau pasitikti mirtį, nei sėdėti jos belaukiant. Arkliai žvengė ir mėgino traukti įklimpusias roges, bet šios nepasijudino iš vietos. Mano vyras greitai nustojo blaškytis. Aš sėdėjau, man buvo vis tiek, kokiu būdu nusibaigti. Ji atsisuko į mane. „Gal norėtumėte amžinojo gyvenimo? “- išsišiepė kruvina burna. „Jūs dar jauna ir graži, o gyvenot su tokiu senu krienu, aš jums suteiksiu daugybę naujų džiaugsmų“. Man buvo tas pats, man buvo labai šalta, aš norėjau, kad tas šaltis kuo greičiau baigtųsi. Ji pasilenkė prie manęs ir perkando mano kaklo odą. Truputį palaižė trykštantį kraują, o tada išsitraukė peilį. „Be mano kraujo jūs mirtumėt“- tarė man ir persirėžė riešą, kurį priglaudė prie mano žaizdos. Man skaudėjo, pradėjau verkti. „Palaukit, čia dar žiedeliai“-informavo ji. „Beje, mano vardas Anastasija Kuznecova, gal dar kada pasimatysim”. Paskui dingo mano sąmonė, kai ji grįžo, gulėjau rogėse viena, tąsoma baisiausių skausmų, kurių negali aprašyti. Po kiek laiko vėl panirau į nebūtį, o atsigaivelėjusi pajutau klaikų troškulį. Nevalingai įsikirtau į vieno iš dviejų arklių arteriją. Paskui ilgai ėjau, pasiekiau vieną nuošalų dvarą, kur mane gydė, jie buvo mieli ir svetingi žmonės, tačiau mano troškulys neleido rinktis. Vėliau klaidžiojau po pasaulį, malšindama savo troškulį ir kankinama baisios vienatvės, kol galiausia pasiryžau jums suteikti galimybę.
-Galimybę?
-Gyventi amžinai, amžinai jaunam.
-Kaip aš galiu tikėti...
-Jūs matote mano veidą.
-Taip, bet per maždaug dešimtį metų įmanoma...
-Tuomet aš jūsų nebeprašysiu leidimo. Nuspręsiu už jus.
-Dėkui, nereikia. Aš pavargau nuo laikino gyvenimo, tai kam man amžinybė?
-Pamatysite.
Moteris pasilenkė prie Aleksandro, šis ketino trauktis, bet ji netikėtai tvirtai sugriebė jį už kaklo, perkando odą ir įsisiurbė į arteriją. Aleksandras instinktyviai mėgino priešintis, tačiau pasijuto labai silpnas. Lyg pro rūką matė, kaip Eleonora paguldo jį ant grindų, išsitraukia peiliuką ir persipjauna dešinės rankos riešą, tada savo kraują maišo su jo krauju. Aleksandras neįstengė pajudėti ir greitai paniro į visišką tamsą. Kai atsigavo, klaikiai skaudėjo visą kūną. Jis raitėsi ir inkštė, daužė galvą į grindis, bet nieko neįstengė padaryti: negalėjo nei nualpti, nei sumenkinti savo kančios. Eleonora glostė jo galvą ir valė prakaitą, ramindama kaip vaiką. Jis įsikibo į jos ranką, suleisdamas nagus į jos odą. Matė, kaip ašaros bėga jai iš akių ir dreba lūpos, bet rankos ji nė nemėgino išlaisvinti.
-Tuoj viskas baigsis, visi blogi dalykai... – šnibždėjo jinai.

II. SVETIMŠALIS

Man nebesvarbu, man taip skauda, kad nežinau, ką daryti, turiu šypsotis, turiu apsimesti, o nepajėgiu, mane apėmė nevalingas noras rėkti, rėkti, rėkti, verkti, išdaužyti viską aplinkui, visas tas brangias senienas, išsprogdinti visus šiuos rūmus, tamsius rūmus, pilnus juodo aksomo, žvakių, juodmedžio baldų, aš nebegaliu čia, aš noriu ten apačion, į milžinišką betoninį rūsį, į tuos labirintus, tenai blyksi neoninės šviesos, visi juda greitai, ten muzika groja taip garsiai, kad nebegirdžiu savo minčių, ten pilna mūsiškių, ten aš šoku tol, kol nebetenku jėgų, kol kas nors mane kur nors nusineša... Aš noriu nusivilkti šituos senovinius krinolinus, nusiimti tą sumautą permatomą skudurą nuo savo galvos, nusiauti balinius batelius, nusiplėšti milžiniškus deimantus, aš nekenčiu, nekenčiu, nekenčiu viso šito...
Jis nepaleis manęs... Mes privalome čia būti... Čia svarbus susitikimas... Atvyko atstovai iš kitų kontinentų... Reikia tartis dėl paliaubų... Mūsiškiams gyventi pasidarė nebemiela... Jis visada paniekinamai purkšteli ir sako: „Jie suknisti barbarai... Jei ne mano diplomatiniai gabumai, greitai išsiskerstume visi iki vieno. Niekas nenori dalytis įtakos zonomis. Kvailiai. Aš juos vis tiek sutraiškysiu. Įvesiu savo tvarką. “ Jis apsėstas tos savo tvarkos. Aš juo netikiu. Jis man nusibodo. Aš jo nekenčiu. Vieną dieną aš jį nužudysiu. Jis nenori man leisti daryti, ką noriu. Jis man sako, kad man suteikė amžinybę, ir aš privalau būti jam dėkinga iki galo. Aš jo nekenčiu. Arba pribaigsiu jį, arba vieną dieną išlįsiu į saulę. O taip.
Ahh, man taip skauda... Aš noriu kažką patirti... Noriu kažką jausti... Noriu gauti viską, kas įmanoma... Vis tiek aš išeisiu. Jis ieškos ir ras mane. Aš nužudysiu jį. Aš turiu kardą. Nusipirkau nelabai seniai. Pardaviau jo dovanotą deimantų apyrankę ir nusipirkau šitą kardą. Japonišką. Juo nukertu savo aukoms galvas. Pratinuosi, iš pradžių visada būna sunku, bet aš nepasiduosiu, aš nekenčiu jo ir jo padlaižių, visos jo šlykščios sąmokslininkų kompanijos, aš žinau, kad jie ruošiasi nužudyti senąjį Frančesko Orsinį, ir aš įspėjau Tarybą, kad rengiamas perversmas. Jie manim nepatikėjo, taigi išsikasė sau duobę, jie mano, kad esu kvaila kalė, bet aš nesu visai kvaila, aš turiu savo neapykantą, ir vieną naktį aš jį sunaikinsiu.
Reikia išslysti iš salės nepastebimai. Tai aš moku, aš vaikštau neskleisdama jokio garso, netgi vampyrams retai pavyksta taip tyliai judėti. Aš galiu būti nepastebima, kai noriu, aš einu palei sieną, vengiu šviesos, naudojuosi šešėliais, jis mane vadina kate, bet jis klysta, aš esu žiurkė, aš esu pikta ir nelaiminga, aš ištroškusi, eisiu ieškoti sau aukos, noriu ko nors šilto...
Lauke šilta vasaros naktis, mėnulis – delčia, mėnulio likęs tik gabalėlis, vėjas nešioja šiukšles, nusiplėšiu šlykštų vualį, vėjas mano plaukuose, man taip kur kas geriau. Iš karto užuodžiu žmogaus kvapą, ji silpnas, beveik išblaškytas vėjo, bet nieko, aš greita, jau seniai išmokau sekti kvapus, dažniausia prakaito, kartais kvepalų, gendančių dantų, skrandžio turinio ar alkoholio... Aš visuomet renkuosi pakankamai švarias aukas, su švelnia kaklo oda, dažniausia moteris, nes moterų kraujas subtilesnis ir jų man visai negaila... Štai ir matau ją, ji šlitinėja, ramstydamasi į pastatus ar žibintus, ji girta ir jauna, puiku, kartu su jos krauju gausiu ir dar nesuskaidyto alkoholio. Ji manęs negirdi, bet pajunta, per daug neapykantos manyje, aš tampu pernelyg pastebima. Ji atsigręžia, išplečia akis, jai keisti mano apdarai, na, man jie irgi nepatinka, labiau tiktų teatrui, o ne šioms aplinkybėms... Velniai griebtų, tuojau nusiplėšiu šitą kvailą suknelę... Įsmeigiu akis į merginą, ji nekruta, aš puikiai išmokau savo pamokas, žvilgsnis – vienas iš mano ginklų. Mano akyse lindzės, blyškios gelsvos spalvos su raudonom linijom, bet ne lindzės svarbiausia, jos tik sustiprina efektą. Mergina žiūri į mane truputį išsižiojusi, jos makiažas pusiau nusitrynęs, ji nė neįsivaizduoja, kaip apgailėtinai ji atrodo... Bet man nusispjaut. Jos kaklas švelnus ir jaunas, aš kandu ir mano burna prisipildo kraujo...
Dabar skubėsiu į betoninius labirintus. Po šita sumauta suknele aš apsitempusi lateksu, reikia tik ją nusitraukti, užsimauti pirštines ir užsisegti antkaklį. Visą tai nešuosi kuprinėje, aš visada pasiruošiu atsarginį variantą. Štai persiausiu ir būsiu pasiruošusi. O plaukai... Nesvarbu, ten mane visi jau pažįsta...
Paspaudžiu mygtuką, ir Sezamo durys man automatiškai prasiveria. Apsauga mato mane daugybėje videokamerų. Pereinu per kelias patalpas, sargybiniai be žodžių linkteli. Pneumatiniai mechanizmai pakelia sunkias šarvuotas duris į rūsį. Aš leidžiuosi raudonai apšviestais laiptais. Kuo žemiau, tuo muzika garsėja, tuo darosi drėgniau ir šalčiau. Mūsų kūnai neišskiria šilumos, todėl čia nereikalingi kondicionieriai. Aš vis leidžiuosi, kaip ir kiekvieną sykį man atrodo, kad laiptai nesibaigs. O muzika griaudėja mano galvoje, verčia vibruoti visus mano organus, ahhh, kaip man tai patinka, šiandien gyvas koncertas, kažkas pasiutiškai gerai žaidžia gitaromis ir mušamaisiais, o vokalo aš dar negirdėjusi, vokalas moters, puikus, žemas, aksominis, seksualus, man reikia pamatyti, kas dainuoja. Galbūt aš panorėsiu jai pasiūlyti kokteilį su priedais... Kartais man patinka vaišinti moteris, matyti, kaip jos visiškai nukvaišta ir nesugeba atsikelti, man sakė, kad aš žiauri, bet tai netiesa, aš tiktai mėgaujuosi...
Aplinkui mane šmėkščioja mano gentainiai. Aš jų visų nepažįstu, kai kurie jų pernelyg nekrinta į akis, panašūs papuošalai ir latekso kostiumai – tai tarsi savotiška šito klubo uniforma. Tačiau svetimšalį pamatau iš karto, jis sėdi viename iš fotelių ir rūko. Aš pamirštu dainininkę, pamirštu, kad stoviu vidury kelio į šią salę ir trukdau eismui, pamirštu, kad norėjau prisiuostyti miltelių ir nuplaukti palube (tai vienas mano mėgstamų užsiėmimų). Užsienietis stebi sceną, matyt, ne sceną, o dainininkę, jis į mane atsisukęs profiliu, jis turi kumpą nosį, jo veidas pudruotas kaip ir mūsų, tokiu pačiu visiškai baltu atspalviu. Jo akys, kaip ir mūsų, apvestos juodai, kaip ir mūsų, jo antakiai siauri, šukuosena niekuo neišsiskirianti – juodi, pečius siekiantys plaukai su ryškiai raudonomis sruogomis, lūpos išdažytos tokia pačia raudona spalva, raudoni ir gana ilgi nagai. Tačiau iškart matyti, kad jis svetimšalis: pirma, dėl migdolinės akių formos, antra, dėl rūbų, jis vilki juodą odinį švarką, juodus marškinius, juodas kelnes, sukištas į juodus kareiviškus suvarstomus batus, nė vienos lateksinės detalės, tai neįprasta mūsų klubui. Ant jo kaklo antkaklis, bet be spyglių ir didelių metalo dekoracijų. Aš stebiu jį ir žaviuosi, noriu būti jo cigarete, noriu būti cigaretės dūmais, kuriuos jis elegantiškai išpučia, aš noriu būti jo gėrimo taure, kurią jis laiko savo ilgais žieduotais pirštais...
Aš įremiu į jį savo žvilgsnį, savo specialųjį žvilgsnį, kuris sunkus kaip švinas, tačiau pirmą sykį tai nesuveikia: svetimšalis stebi dainininkę. Aš irgi pasižiūriu į ją, jinai tikrai graži maža kekšelė, bet aš nepaliksiu šito taip, aš jau žinau, ką daryti. Mano smegenys dirba greitai, kaip galingas kompiuteris, aš svarstau įvairias alternatyvas. Dabar aš niekas, niekas tam svetimšaliui, bet Veronika nelinkusi nuleisti rankų. Aš bijau, bet tam yra milteliai. Laviruoju tarp šokančiųjų prie savo stalelio, mano stalelis geroje vietoje, bet, deja, labai toli nuo svetimšalio. Išsitraukiu dėžutę iš kuprinės, atidarau ir paberiu miltelius ant stalo. Padavėjai žino, ko man reikia, ir atneša iš karto, aš įtraukiu giliai ir kokią minutę mėgaujuosi. Tada sakau padavėjui: „Dabar dainuosiu aš“. Jis linkteli, nė kiek nesistebėdamas, nors niekada nedainuodavau. Bet aš gyvenu su Aleksandru Pirmuoju, kaip jį vadinu, ir mano norai yra įsakymai.
Aš einu į sceną. Man baisiai linksma, pagaliau jo žvilgsnis klaidžios manimi, o ne ta mergina. Iriuosi per garus, per daugybę judančių kūnų, per muzikos trenksmą, ir mėgaujuosi avansu, aš moku dainuoti, bet tai darydavau tik būdama viena, o dabar mano balso prisipildys ši salė, visas mūsų požemis, visi labirintai, koridoriai, pasimatymų kambariai, mano balsas atsidurs svetimšalio ausyse... Patraukiu žemiau savo švarko užtrauktuką ir pasitaisau plaukus. Aš perlipsiu viską, kad tik gaučiau galimybę atsidurti prie tavo kojų, o nepažįstamasis... Vokalistės balsas nutyla, jai, matyt, pasakė, mes prasilenkiam, aš prieinu prie mikrofono. Įkvepiu, sakau: „Tai mano pirmasis kartas... Aš niekada to nedariau viešai... Prašau, pagrokite Marilyn Manson "User Friendly“. Jie groja. Aš jaučiuosi visai rami, nors žinau, kad daug kam nepatiks ši daina, be to, dainuojama ne vyro, bet man nusispjaut, man nereikia, kad manim žavėtųsi, man reikia, kad mane pastebėtų... Aš žiūriu į jį, vienoje jo akyje raudona lindzė, kitoje – balta, jis žiūri į mane, stebiuosi, kad neužmirštu žodžių... Mano žinutė gauta. Baigiu dainą, nusilenkiu, visi man ploja, tik nežinau, ar iš mandagumo, ar iš tiesų jiems patiko, aš nulipu nuo scenos, jis neplojo, jis prisidegė naują cigaretę, bet nenuleido akių nuo manęs. Mes rasim vienas kitą vėliau, esu tikra, todėl einu šokti.