SALDUS  GAIDELIS

Kmynų pieva...
Didžiulė žalia paslaptis,
įsirėmusi į dangaus veidą.
Ten...  Už priedurio.

Iš dangaus į pievą leidžiasi
maži šešėliukai.
Jie didėja. Plečiasi. Artėja.
Virsta juokingais siluetais...

Ne. Ne tai...
Ne tai, ko reikia.
O reikia labai. Labai...
Kaip kvepiančio gerumo.
Kaip teisingų žodžių.
Kaip jonvabalių nakties.

Pagaliau!
Pagaliau iš dangaus nusileidžia
pažįstamas siluetas.
Kaip ir anie, plečiasi –
Tik daug lėčiau...
Artėja... O gal neartėja? !
Vis dėlto artėėėėėja ir...

Pavirsta raudonu saldžiu gaideliu.
Gaideliu ant pagaliuko
mažos mergaitės rankutėse...

Senolė grįžo iš turgaus.