Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Aramilas iš paskutiniųjų grūmėsi su užpuolikais, tačiau jo jėgos sparčiai seko, o padarai, rodos, taip tvirtai suėmė kiekvieną jo kūno lopinėlį, kad jis negalėjo net sukrutėti. Pasirengęs neišvengiamai mirčiai, kad ir kokia ji būtų, bardas užsimerkė. Tačiau nepajuto jokių į kūną smingančių ilčių ar nagų. Vietoj to, padarai pakėlė jį ir ėmė kažkur nešti. Apgaubtas aklinos tamosos, Aramilas nematė nieko išskyrus esančias visur raudonas įkypas akis. Ir girdėjo keistą gomurinį padarų čepsėjimą. Jis pabandė pašaukti Džeromą, tačiau vos tik spėjo prasižioti, jo burną uždengė minkštas šiltas delnas. Visiškai pasidavęs likimui, bardas susikaupė (kiek tai buvo įmanoma tokioje situacijoje) ir... Tokiose situacijose, anksčiau, jis būtų įsigilinęs į aplinką, savo žaliomis akimis perskrodęs aplinką, pajutęs gyvybę ar mirtį... Tačiau dabar, dabar aplink tvyrojo pragaištinga tamsa, kuri tarsi sunkus apklotas apgaubė elfą ir visiškai slopino bet kokius jo sugebėjimus. Aramilas pajuto artėjančią baimę. Paskutinį kart jis buvo išsigandęs didžiojo Karo metu, kai vienui vienam reikėjo stoti prieš Raagarių demoną. Tačiau nuo to atsitikimo praėjo tikrai nemažai laiko. Koks šimtas metų. Ir per tą šimtmetį, jam nė karto nereikėjo išsigąsti. Tačiau dabar, apgaubtas tirštos tamsos, Aramilas pajuto artėjančią baimę. Savo baimę. Jam pasidarė šiurpu.
Taip bemąstant, bardą nešę padarai tėškė jį ant akmeninio grindinio ir čepsėdami išsilakstė. Netrukus pasirodė dar viena raudonakių orda ir šalimais kažkas žnegtelėjo. Padarams pasišalinus, bardas tyliai pašaukė:
  - Džeromai?
  Pasigirdo stenėjimas ir kažkas tyliai atsakė:
  - Aha. Čia aš seni. Kaip sveikata?
  - Neskaitant kylančios paniškos baimės, gerai, - bardas bandė pajuokauti.
  - Nieko. Nepraskysk. Aš dar prastesnėse situacijuose buvau atsidūręs, - Džeromo balsas įgavo plieninį atspalvį, - Ar tu bent įsivaizduoji kur mes atsidūrėme?
  - Ne, - Aramilas iš paskutiniųjų kovojo su jį užplūstančia baime.
Jaunuolis atsistojo ir ėmė apgraibomis tyrinėti aplinką.
  - Mes atsidūrėme kažkokioje kišenėje. Čia tarsi koks kambarys, o vienintelį kelią iš čia saugo raudonakiai. – atsisėdęs šalia elfo ištarė Džeromas.
  - Ką gi. Belieka laukti.
Džeromas pasirausė savo krepšyje, ir išsitraukęs iš ten šaknį, ėmė kramtyti. Netrukus jis nugrimzdo į gilų miegą. Aramilas užsisklendė savy ir, atakuojamas baimės, pamažu užmigo. Išvarginti patirtų įspūdžių, keliautojai nepajuto, kaip tyliai į nišą nuslinko viena sienos dalis, o pro prasivėrusią angą suspindo akinama šviesa. Jie taip pat nepajuto, kai iš šviesos į tamsą įžengė du persisukę žmogėnai, ir vieną po kito atsargiai sunešė juos į ryškiai apšviestą patalpą. Siena vėl sugrįžo į savo ankstesnę vietą. Koridorių užliejo tamsa.
  - Sveiki atvykę į mano prabangią buveinę.
Griausmingas balsas išplėšė Aramilą iš sapnų pasaulio. Palaukęs kol akys pripras prie šviesos, jis prisimerkė ir apsidairė. Jie atsidūrė didelėje skliautuotoje salėje. Aukštos akmeninės kolonos rėmė skliautus, padengtus kažkokia pūkuota danga. Visą salę apšvietė auksiniai žibintai. Ir apskritai, čia vyravo auksas. Auksinės skulptūros slėgė raudono gobeleno kilimą. Iš aukso buvo išlieti netgi krėslai, kuriuose jie sėdėjo. Po to bardo žvilgsnis nukrypo į šeimininką – kresną nykštuką su ilga auksinių žiedų pripinta barzda. Jis buvo susisupęs į ilgą melsvą chalatą.
  - Na tai kaip mano buveinė? – prabilo nykštukas, pastebėjęs klaidžiojantį Aramilo žvilgsnį.
  - Na nieko. – bardas pabandė atspėti pašnekovo kėslus.
  - Cha – cha – cha, - griausmingai nusikvatojo nykštukas ir patogiai (tarsi tas būtų buvę įmanoma kietam auksiniam krėsle) atsilošęs krėsle, nusibraukė juoko ašarą.
  - Bet tu ir įtarus. Vos kas, o tu jau visur įžiūri piktus kėslus, - staiga jo veidas persimainė ir jis užbaigė frazę, - Ir tu visiškai teisus.
Sulig tais žodžiais, dvi žmogystos prišoko prie ką tik pabudusio Džeromo ir sugriebė jį už rankų. Aramilas pabandė atsistoti, tačiau nykštukas mostelėjo ranka ir bardą apėmęs keistas jausmas vėl privertė atsisėsti atgal. Tada nykštukas atsistojo ir niekinamai pažvelgęs į išsigandųsį Džeromą, vėl kreipėsi į elfą.
  - O mes ir nesusipažinom. Aš Cherėjas. Alchemikas. Turbūt jau pastebėjai, jog čia vyrauja auksas? Taigi nesunku suprasti, jog aš atradau kaip metalą versti auksu, ar ne? Apie tave, Džeromai esu prisiklausęs, ir galvojau, jog tu esi kietesnis, bet kasgi tu, nepažįstamąsai?
  - Aš Aramilas Liadonas. Keliaujantis bardas, - elfas susidomėjęs pažvelgė į Džeromą, o po to į nykštuką.
  - Aha, tai tu išviso nieko nežinojai? – Cherėjas vėl ėmė juoktis, pamatęs suglumusį bardą. – Tavim juk manipuliavo. Šis niekingas padaras, - nykštukas mostelėjo ranka į Džeromą, - yra, ar geriau sakyti buvo, profesionalus vagis. Spėju, jog jį nusamdė Alachandros Paša, kad iš manęs išvogtų daiktų vertimo auksu paslaptį. Ar ne, meiluti? Bet kaip tu čia įsipainiojai? 
  - Aš... Na...
  - Nesvarbu. Visiškai nesvarbu. Tu įžengei į mano gyvenimą, bandei įsibrauti į mano mintis, tad irgi mirsi. – šaltai nukirto Cherėjas.
Aramilas vėl pabandė pašokti nuo krėslo, tačiau nykštukui mostelėjus ranka, susmuko atgal. Jis beviltiškai, sukaupęs jėgas, bandė įveikti nematomus pančius, tačiau veltui. Nykštukas apsisuko ir nuėjo į salės gilumą. Žmogystos, tempiančios už parankių Džeromą, nusekė paskui.
  - Aramilai, bėk palik mane ir gelbėkis pats....
Dar spėjo sušukti jaunuolis ir dingo už posūkio. Bardas vėl pabandė ištrūkti, tačiau veltui. Staiga jo žvilgsnis užkliuvo už numestos Džeromo strėlinės ir lanko. Pabirusios strėlės buvo su juodomis plunksnomis. “Aš jam skolingas už išgelbėtą gyvybę, tačiau niekuo negaliu pagelbėti. Kokia žiauri likimo ironija” – šmėkštelėjo mintis. Kažkur toli nuskambėjo klyksmas. Po to dar ir dar kartą. Tai tęsėsi, rodos, visą amžinybę. Staiga triukšmas nutilo. Stojus tylai, Aramilas pasijuto nejaukiai. Turbūt dar ir todėl, jog suprato, kad dabar ateis jo eilė. Tačiau tolumoje pasigirdęs šlepsėjimas nutraukė tylą. Aramilas sukluso. Žingsniai nė iš tolo nepriminė nei nykštuko, nei jo pakalikų eisenos. Ši buvo kitokia. Sunki ir skausminga. Bardas pasuko galvą į žingsnių pusę ir tarp kolonų išvydo link jo slenkantį siluetą.
2004-06-08 20:08
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-06-09 09:53
Svajoklis I
:)
Kas čia bus? Kas čia bus? :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-06-09 00:20
varsketiz
nieko tox rasinukas. tik nesupratau kode ciuvaku nepazadino akinama sviesa o griausmingas balsas tai jau pazadino? juk ryte acikeli saulei pasvietus i akis o ti poto visi pradeda rekaut mazdaug pusrycei ir pan... o gal ce tik man;]?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-06-08 21:30
Rikute
Kazkodel man wis tiek panasu Y S.R.Greena. Bet wisaj ydomu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą