Išplūdimas 1: Mokykla

Kiekvienas sociokultūrinis fenomenas, kad būtų įmanoma jį perprasti, turi turėti raktą: vidinę priežastį, paradigminį pavyzdį, arba - tariamą metaforą, kurios šviesoje šis fenomenas atsiskleidžia. Tokį raktą nebūtinai turi būti įmanoma suvesti į kauzalinę schemą; neteigiu, kad surastas raktas į reiškinį (šiuo atveju - naujausios lietuvių poezijos fenomeną) turi būti to reiškinio ar tam tikrų jo bruožų priežastis. Be kita ko, ši nuostata taipogi atpalaiduoja autorių nuo atsakomybės už savo skelbiamų išvadų apodiktinį akivaizdumą; net ir griežtas kauzalinio ryšio tarp postsovietinės lietuvių vidurinės mokyklos padėties - ir naujausių lietuvių poezijos srovių paneigimas negali atimti iš šio nedidelio pasvarstymo jo metaforinės, nušviečiančiosios prasmės.
Kodėl būtent per posovietinės mokyklos padėtį mes mėginame atrakinti šiuolaikiškosios poezijos subtilybes? Pirmasis ir esmingiausias atsakymas galbūt skambės nuviliančiai: nes taip diktuoja mūsų intuicija; nes mums atrodo, kad tai, ką atsekame kaip grynai mokyklinį reiškinį, turi didelę metaforinio akivaizdumo jėgą. Tolesni atsakymai tebus scholastinis argumentavimas prisiimtojo teiginio naudai. Tačiau kreipdamasis į skaitytoją, suprasdamas jo poreikius aš pateiksiu ir šiuos vien aiškinamąją vertę turinčius komentarus. Visų pirma, mūsų pasirinkimo priežastimi galėtų būti tai, kad mokykla paprastai yra pirmoji vieta, kurioje su poezija (ir apskritai literatūra) susiduria kiekvienas žmogus - taigi ir bręstantis kūrėjas, ir būsimas poezijos skaitytojas bei vertintojas. Tuo būdu literatūros (o ir kitų daugiau ar mažiau susijusių dalykų) dėstymo mokykloje pobūdis dideliu mastu lemia poezijos kūrimą bei vertinimą, o taip pat jau subrendusių kūrėjų laikyseną visuomenės, kūrybos, moralės ir kt. atžvilgiu.
Literatūros pradmenų dėstymo visurinėse mokyklose bruožus derėtų pradėti nagrinėti nuo vidutinio vidurinės mokyklos literatūros mokytojo (stereo) tipinės veiksenos ir (iš dalies) socialinio-kultūrinio statuso aprašo. Mat institucionalizuotame dėstyme mokytojas pavirsta dėstomo dalyko šifru; retai sakoma “mokausi Radzevičiaus”, bet pernelyg dažnai – “mokausi Peklauskaitienei”, nurodant mokytojos pavardę. Ir čia, šioje vaizdingoje išraiškoje, mes aptinkame patį pirmąjį mokytojo stereotipo bruožą: mokytojas yra mokytoja, šis teiginys galioja devyniasdešimčia procentų atvejų. Stereotipinis diskursas priskiria literatūros mokytojos tipažui ir daugiau negatyviai aspektuotų bruožų iš moteriškumo stereotipų arsenalo: senmergystė, taip pat profesinės ligos statusą (beveik) įgijęs irzlumas, senamadiškas prisirišimas prie (neo) romantinės poezijos, kuri savo ruožtu funkcionuoja kaip viena iš binarinės stereotipinio mąstymo opozicijos dalių; antroji šiuo astveju būtų visa ta meninė kūryba, kuri perteikia esxamo laikmečio dvasią ir atliepia jauno žmogaus vidinius ieškojimus; tai, kas sena ir į ką orientuojasi itin negatyviai stereotipiškai aspektuoti senieji, priešpastatoma tam, kas nauja ir dvelkia jaunystės vitališkumu.
Tai stereotipo, jokiu būdu ne tiesioginis esamos padėties aprašas. Ir vis dėlto būtent čia išryškėja stigmatizacijos proceso reikšmė vidurinės mokyklos vidaus gyvenime. Stereotipo atveju mes susiduriame su anstatu (marksizmo terminais tariant), kurį konstituoja tikrosios padėties tikrovė, kokybiškai  nuo paties antstato besiskirianti; ir vis dėlto šis antsatas dialektiškai modifikuoja savo bazę, taigi esama griįžtamojo ryšio. Kiekvienas savo praktikoje yra sutikęs tiksliai stereotipą atitinkančių mokytojų, kurios tokioomis būtent tampa dėl perskverbiančio mokytojos stereotipo veikimo pačiame mokyklos ore. Kalbama apie pragarus, Svedenborgo stiliaus pragarus, kuriuose sukamasi užkerėtame dvigubos steigties rate, kuriam pagreitį suteikia griaunantis negatyviai stigmatizuoto asmens poveikis. Pats būdamas ginybinė reakcija į priešiškos mokytojų kolektyvo aplinkos psichologinį spaudimą, stereotipas šį ardantį spaudimą sustiprina suteikdamas jam pavidalą, aprašomą tik natūraliomis ligos, užsikrėtimo, puvimo metaforom is. Ir šiuose nesuskaičiuojamuose pragaruose – koks ten gali būti vertybės supratimas? Ir koks įsisavinimas? Mokinių aplinkos pateikia stigmatizuotam negatyviuoju stereotipu asmeniui natūralią metaforą, sykiu ir paradigminį negatyvios stigmatizacijos atvejį: “gaidys”. Tai stigmatizacijos būdu priėmęs jam svetimą paskirtį – pasiduoti seksualiniam išnaudojimui – žmogus; ir šia prasme mokytojai yra kaip sykis išgaidinti bei išrūrinti savo aplinkos. Kalbama apie Svedenborgo stiliaus pragarus, pavidalus įgaunančias dvasines struktūras. Dvokiantys mokyklų koridoria netoli tualetų… kaip simboliška; kažką panašaus pats Svedenborgas aprašė bei pavadino Išmatų pragaru. Visa, kas vaidenosi savo fasadine forma – taip pat ir mokytojai – virsta skystomis išmatomis… o ką aš sakiau? Taigi jie yra šūdų maišai, nesuprantamo, pasibjaurėtino pavidalo baidyklės, besidangstančios savo tariamu pasišventimu, išsigimėliai, sergantys visais sielos ir kūno puvimo sindromais, <…> dvokiančios maitos, priešais lentą besistaipantys nudvėsę arkliai, pro kurių šonkaulius  varva kirmėlės ir skystas mėšlas, išvirtę šerno viduriai, o taip dangstytis – negerai, bet girios varnos viską mato, metai iš metų tie žmonės nešioja perkarusias lavonų odas, po kuriomis – viena pūvanti mėsa ir bjaurūs demonai… Gaidžiai, aš sakau. Aš, bl****, pasirašau už žodžius, na****. <…> Bet jie tik gaidžiai, kuriuos per smarkiai rūrijo, o atsižvelgiant į tai, kas aukščiau pasakyta apie mokytojos stereotipą, tai sūkos ir šliundros, bjaurus gyvatynas, smirdančios burnos, išnaros paskutinės, gyvatės, kiaulės, ėdančios paršelius, chamiako samka, rijanti savo vadą, bl****. Idiotės. Subinės perkarusios, papai nusvirę, bl****<…> Šaudyt tokias, va ką aš pasakysiu. Šiomis baigiamosiomis pastabomis ir baigiame šią studiją, kurioje vaizduingasis pradas galbūt ir stelbia mokslinio griežtumo reikalavimų paisymą, bet kuri, kaip tikisi autorius, vis dėlto atkreipė dėmesį į realiai mūsų visuomenėje tarpstančių reiškinių aktualumą bei tolesnių mokslinių tyrimų būtinybę.