Sudeginkit!
Jei netikit, kad vasarą
ledai netirpsta ir
žemėn krinta baltos vėlės.
Dievams, ant aukšto kalno,
žaibais nušviečiant kelią,
aš paaukosiu savo aistrą,
plaukuos ir akyse vaitojančią
ir pelkėj nuskandinsiu
perlinius ašarų karolius.
Sudeginkit!
Jei netikit, kad žiemą obelys pražysta.
Lai pelenus nešioja vėjai
ir giesmės paukščių žemėn krinta.