Dulksna

Dulksna

Išaušo. Keistai šiltas vėlyvo balandžio rytas žadėjo dar šiltesnę dieną ir tokį pat ilgą vakarą. Bet vakaro ji nelaukė. Kažkur giliai giliai kirbėjo baimė kad kita diena nebus tokia pati. Ne baimė. Žinojimas. Aišku, ji negalejo paneigti, kad kita diena galbūt bus dar šiltesnė. Ir tikrai ilgesnė. Išaušus vienam rytui, ji jau bijojo kito.

Dar viena eilinė diena. Bet kažkuo kitokia, kažką žadanti, iškart prašanti sulaikyti laiką prieš sutemas. Vėl darbas. Teatras. Jei teatras būtų žmogumi, ji jam vieninteliam galėtų ištarti "myliu". Jis vienintelis nereikalavo klusnumo, prašė tiek mažai, o davė tiek daug. Šiandien buvo jos triumfo diena - ji turėjo vaidinti Dezdemoną. Viena vertus, kiekviename spektaklyje (o populiariausiame miesto teatre vos ne kas savaitę tekdavo vaidinti kitą vaidmenį) ji būdavo priversta persikūnyti. Žana d'Ark, Džiuljeta, netgi Marija Kiuri ar Mažasis Princas. Kiekvienas vaidmuo tapdavo dalimi jos. Ir išstumdavo kitą dalį lauk.

Kasdien kelias i teatrą buvo toks pat. Penkios minutės pilkais skersgatviais, tiek pat amžinai prigrūsta pagrindine gatve ir minutė šlykščiai dirbtina pagrindine miesto aikšte. Miestas buvo tarsi išvirkščias supuvęs obuolys. Trupinėlis dar nesupuvusio minkštimo kažkodėl užėmė visą jo paviršių, o puvėsiai, nors patikimai paslėpti, viduje tik plėtėsi. Visi matė nuostabų Miestą - jo švytinčius dangoraižius, blizgančias marmuru dengtas gatves, naujus automobilius ir laime spinduliuojančius Miesto gyventojus, pradedant meru ir baigiant gatvės šlavėja. Savotiškai Miestas buvo vienas didelis teatras, netgi labiau apkrautas už tikrąjį, mat turėjo penkis šimtus tūkstančių aktorių, ir kiekvienas iš jų per dieną suvaidindavo mažiausiai du visiškai skirtingus vaidmenis. Štai meras, visų akyse - patikimas, sąžiningas, draugiškas ir kilnus žmogus, toks buvo dieną, kai matė rinkėjai. Vakare jis buvo alkoholikas, mušantis žmoną bei vaikus, juodosios rinkos sarginis šuo bei narkotikų prekeivių patronas. Jis, kaip ir beveik visi Miesto gyventojai, buvo kruopščiai paslėpto obuolio puvėsio dalis. Kaip ir kituose, jame puvėsis augo.

Teatro aktoriai buvo kitokie. Gal dėl puikaus vaidybos suvokimo, o gal dėl ir taip nusibodusios nuolatinės vaidmenų kaitos, jie Mieste buvo savimi dvidešimt keturias valandas per para, net jei scenoje buvo kažkuo kitu. Turbūt todėl ji taip juos brangino. Nė vienas jų nebuvo tobulas, kai kurie buvo gal net blogesni už likusias perlais švytinčias Miesto pamazgas. Tačiau jie to neslėpė. Jie buvo vieniteliai žmonės, kuriuos ji iš tikro pažinojo.

Nežinia kodėl, šiandien ji pasuko į teatrą kitu keliu. Neseniai ji mieste atrado naują vietą - seną apleistą parką pačiame pramonės rajono viduryje. Visuose jį supančiuose pastatuose nebuvo nė vieno į jį žiūrinčio lango, o aplink stovinčios gamyklos beveik visiškai jį uždengė. Vaidinant "Vasarvidžio nakties sapną" vienos iš gamyklų darbuotojams, ji išgirdo lapų šnaresį ir suprato, kad tarp gamyklų yra kažkas nematomo. Parką nuo išorės skyrė iš pažiūros tvirta medinė siena; dauguma miestiečių galvojo ten esant panaudotos gamyklų įrangos sąvartyną.

Kelias per parką kelionę iki teatro prailgino dešimčia minučių. Galbūt dėl to ji šįryt pabudo valanda anksčiau.

Priėjusi parką nuo miesto skiriančią sieną, ji ėmė sukti galvą - kaip patekti vidun. Visiškai netikėtai, perbraukusi pirštais per keletą lentų, ji vieną jų lengvai išjudino. Pasirodęs plyšys palengva platėjo, kol pasidarė pakankamai platus jai pralįsti vidun.

Nors parką iš visų pusių supo gamyklos, iš  kažkur sklido gaivus vėjelis. Žolė buvo kitokia negu reprezentaciniuose Miesto parkuose - niekas jos nepjovė, kai kur augo dilgėlės ir piktžolės, tačiau pati žolė buvo neįtikėtinai švelni. Ji nusiavė basutes. Kartais Miesto parkuose ji taip pat vaikštinedavo basa, tačiau kasdien pjaunama žolė nemaloniai raižė padus. Senajame parke žolė švelniai kuteno pėdas, atėmė iš jų nuovargį, atsiradusį nujaučiant eilinės dienos rutiną.

Vidury parko buvo vis dar veikiantis fontanas. Suoliukai jau seniai buvo ištrūniję, belikę vien metaliniai rėmai, tad jai teko prisėsti ant žolės šalia fontano. Vėl padvelkė vėjas ir jos pusėn atnešė švelnią fontano lietaus dulksną. Ji užsimerkė ir leido vandens lašeliams drėkinti veidą, glostyti odą, kauptis ant lūpų. Ji užmigo...


Tai buvo nuostabiausias miegas. Žolė buvo minkštesnė už minkščiausią patalą, samanotas kupstas - švelnesnis už švelniausią pagalvę, o vėjo atnešta dulksna apglėbė kūną šilčiau už bet kokią antklodę.

Pabudusi, ji nė kiek nesusimąstė apie tai, kad spektaklis tikriausiai atidėtas, visi jos ieško, galbūt ją net keikia. Kad ji nebus Dezdemona. Buvo balandis, bet toks keistai šiltas, tarsi pavasaris išėjo atostogų, o vasara sutiko jį pavaduoti. Ji sumanė nusimaudyti. Palikusi juodą "darbinį" kostiumėli ant žolės, ji įlipo į fontaną. Plaukti nereikėjo. Vanduo buvo gėlas, tačiau iškart ją iškėlė. Ji palengva ėmė suktis fontane. Užmerktos akys juto tik kiek stipresnę, tačiau tokią pat švelnią dulksną. Po truputį irdamasi rankomis, ji lėtai suko ratus fontane. Atmerktos akys matė tik skaistų dangų. Akis užmerkus, iškart pasipildavo vaivorykštės, kurios visos, kaip ji suprato, buvo netikros. Kiekviena vaivorykštė turėjo vienokį ar kitokį juodą atspalvį.

Prabėgo gal penkios valandos, ir ji suprato viską praleidusi. Paskubomis ji išlipo iš fontano ir nusprendė išdžiūti jau aukštai iškilusioje pavasario (vasaros?) saulėje. Saulė kaip tik turėjo būti virš senojo parko.

Saulės ten nebuvo.

Ji greit apsirengė ir susirado tą patį plyšį, pro kurį įlindo. Įpusėjusio ryto saulė greit išdžiovino šlapius plaukus, pūstelėjęs vėjas grąžino į tikrovę. Ji suprato parke pramiegojusi ištisą parą. Lengvais žingsniais ji patraukė link teatro. Ji stengėsi sugalvoti kokį nors įtikinamą pasiteisinimą. Ji vis dar norėjo būti Dezdemona, nors žinojo, kad po to, kas atsitiko senajame parke, ja niekad nebus.

Ji įėjo į teatro salę. Režisierius ir teatro savininkas (teatro šventoji dvejybė) žingsnis po žingsnio matavo sceną ir kažką patyliukais aptarinėjo.

- O štai ir mūsų Dezdemona, - kaip vienas pratarė abu.

- Eik rengtis, - pratęsė režisierius, - kostiumas paruoštas, už pusvalandžio paskutinė repeticija. Vakare - tavo, Dezdemonos, ir mūsų visų benefisas.

Plati šypsena papuošė jo veidą, pasirodė nuo dvidešimt penkerių rūkymo metų ir tūkstančių išgertų kavos puodelių visiškai pageltę dantys.

Jos veide matėsi tik sutrikimas.

- Bet juk aš pavėlavau, - pralemeno ji, - spektaklis neįvyko, aš viską sugadinau, aš...

- Pokštininkė! - nusijuokė režisierius, - Šiandien penktadienis, balandžio dvidešimt ketvirta diena, diena, kai pristatysime mūsų spektaklį - "Dezdemona". Niekur tu nepavėlavai.

- Prieš spektaklius ji visada labai susikaupia, - sušnibždėjo jis teatro savininkui, - būna, kad dvi dienos iki spektaklio ji pamiršta, kad reikia valgyti. Bet galvoti kad viską praleido... pažįstu ją jau dešimt metų, bet šito dar nebuvo. Nesiliauja mane stebinusi, - vėl šyptelėjo.

- Eik rengtis, - šūktelėjo garsiau savo būsimajai Dezdemonai, - repeticija kažką darančių nelaukia.

- Aš... - tyliai prakalbo ji, - aš nevaidinsiu.

- Gana juokų. Eik rengtis. Grimuotoja tavęs belaukdama turbūt jau visas mano cigaretes surūkė. Pokštas geras, o dabar - laikas darbui, - kiek irzliu tonu atkirto režisierius.

- Čia ne pokštas. Aš nevaidinsiu. Ieškokit kitos Dezdemonos.

Tai buvo jos gyvenimo vaidmuo. Dezdemona turėjo ją iškelti į iki tol nematytas scenos aukštumas, turėjo atvykti teatro kritikai iš sostinės. Laukė nacionalinis teatras. Kodėl? Kodėl ji pati iš savęs atėme svajonę?

Nes senajame parke sustoja laikas.

Nekreipdama dėmesio į "šventosios dvejybės" šūksnius ir grasinimus, ji išbėgo pro duris ir pasileido atgal link senojo parko. Tiesiai per judriausią gatvę, nesidairydama. Kažkodėl ji žinojo, kad jai nieko neatsitiks, ir iš tikro, nesustojanti mašinų upė prasiskyrė ten, kur bėgo jos pėdos.

Ji greit atsidūrė prie, parką nuo akių, slepiančios tvoros. Kiek sunkiau negu ryte, bet vis tiek greit, ji rado tą patį plyšį. Nedvejodama nusiavė basutes ir nusivilko kostiumėlį. Jos pasiilgusi žolė melodingai sušiureno. Pritariamai suūžė medžių lapai, o fontanas, sveikindamas jos sugrįžimą, visą kūną apkabino švelniausia savo dulksna.

Ji vėl suko lėtus ratelius fontane. Pagaliau pakilusi saulė jau trečią valandą buvo tame pačiame taške tiesiai jai virš galvos. Dienos ryte išreikštas maldavimas buvo išgirstas - laikas sustojo.

Ji žinojo viską, ką reikėjo žinoti. Miestas pilnas Dezdemonu, turbūt ir Otelų, ir Hamletų, ir Ofelijų, ir visų kitų pramanytų vardų. Gyvenimo teatrui reikia visų aktorių. Tik ne jos.

Sukdama turbūt šimtąjį ratą, ji užsimerkė ir vėl atsidavė fontano dulksnos ir nežinia iš kur pučiančio vėjelio glamonėms.

Ji žinojo, kad pasiliks.