Pasaka (Karaliūno susitikimas...)

69. Karaliūno susitikimas su sūnumis

Karalius, pamatęs savo vaikelius, iš karto juos pažino, tuoj pat ašarodamas abu paėmė ant rankų ir tvirtai prispaudė prie krūtinės. Paskui netverdamas laime, graudžiai apsiverkė, nesigėdijo nei lovlių, nei čia pat ant žemės gulinčių suraišiotų raganų.
Surištoji raganų valdovė, matydama, kad jos burtai nieko nebereiškia ir kad tiek daug nuveikė tokie maži žmogeliukai — lovliai, nors ir surišta, pašėlusiai draskėsi ir ėjo iš paskutinio proto. Kiekviena karaliaus laimės ašara jai kirto tarytum ugninis kardas ir ji raitėsi iš skausmo ir bejėgiškumo.
Karalius, kaip apkabino abu savo sūnelius, taip ir nebepaleido iš rankų visą dieną. Jiems nereikėjo net kalbėtis, kalbėjo jų išlaisvintos ir iš kančių išvaduotos širdys. Ir ta kalba buvo daug prasmingesnė už sakomus žodžius.
— Dabar, kol gyvi, visada būsime kartu ir niekas pasaulyje mūsų nebegalės išskirti.
— Tėte, — šūkčiojo protingi, bet kūdikiškai atrodantys vaikai, — tu daugiau su raganomis nebesusidėk ir mes galėsim laimingai gyventi...
— Aš daugiau su niekuo nebesusidėsiu, judviejų laimės man užteks visam amžiui, visiems laikams...
Jie nesiskyrė net naktį ir miegojo vienoje lovoje. Bet kai Karaliūnas rytmety pabudo, šalia jo miegojo jau ne du kūdikiai, o du gražūs jaunikaičiai. Karalius nebegalėjo pažinti savo vaikų, nes jie per vieną naktį išaugo tiek, kiek būtų galėję išaugti per dešimtį metų. Per kitą naktį jie išaugo dar penkiais metais ir tapo gražiais jaunais penkiolikamečiais vyrais. Vienas buvo labai panašus į karalių, o kitas į seniai mirsią karaliaus pirmąją žmoną, berniuko motiną. Taip, nukritus raganos burtams, jie atgavo karste prarastus metus ir dabar galėjo jaustis ir gyventi kaip visi žmonės.
— Kokie judu vyrai, greitai jau galėsit mane užvaduoti, — džiaugėsi karalius ir vis nenorėjo atsitraukti nuo savo vaikų.
— Tai ragana įkišusi mus į karstą neleido augti ir gyventi, ir dėl to mes buvome maži. Bet dabar, tėte, mes esame suaugę, bet visiški nieko nežinome, nemokame jokio darbo, mūsų akys ir rankos nepripratusios prie žemiškų dalykų. Mes nemokame net kardo paimti į rankas ir jo laikyti. Kas begalės mus visko išmokyti?..
— Aš visko jums suteiksiu ir man bus malonus tas vargas, kuris neš jums mokėjimą ir žinojimą. Nepraeis ir metai, ir jūs turėsite viską, kas reikalinga jūsų amžiui.