gal jų galvose irgi skambėjo

kai pajunti
žodį
galvoj pradeda skambėti
raidės
sakiniai
ir

nenustoja

(tik kiti ne visada supranta tą skambėjimą ir kartais lieka žmogelis toks kur nors kampe susigūžęs)



ne, tai ne kliedesiai, mielieji, tai tik kažin kokie raganavimai pasaulyje. jei kalti. o taip, tikrai, jūs netikit. ir kamuolys skrenda; šiukšlių čia daug. ne, ne, mes ne šiukšlės, kamuolys tai buvo parduotuvėj. juokiamės ir žviegiam: mes neesam šiukšlės, mes tokie neišversti - nesuprasti, mus reikia puoselėti ir saugoti. niekas niekada nesikartoja (atsimink), šypteli ir toliau kalba, kalba apie gyvenimus ir vėl juokiamės, ak, kaip mes visi gražiai juokiamės ir vėl sugrįžtam prie parduotuvių, prie šaltų rankų. liečiam vieni kitų nosis. bet kiti juk visada ir būnam mes; mes be perstojo liečiam savo nosis, o mūsų pirštai ilgi ir sušalę. tai tikriausiai raganavimai, sakau, o tu ką sakai? gal sakai, kad reikia suprasti. o gal geriau ateiti. ne! noriu žalio švarko, o taip, taip, noriu violetinės servetėlės ir šluostyti visas šiukšles su tuo švarku, ta servetėle. noriu viską skaityti ir rašyti. apie kamuoliukus ir parduotuves. tada išgarsėčiau, o kitos šiukšlės, kiti bekliedintys raganiai, jie rašytų apie mano nosį, jie juoktųsi, o, kaip jie juoktųsi. ne, ne, tai ne užkalbėjimai. aš tiesiog lavinu ranką, man šalta rankai, o dėl to juk reikia imtis priemonių, reikia žalio švarko. žaliam švarke rasčiau kišenę ir pasikabinčiau ant šakos, kad visi matytų tą mano kišenę. lauke švies saulė, taip, ten aš šviesiu su žaliu švarku, o kišenėj mažas raudonas kamuoliukas; tai nebus šiukšlė, nes juk jis yra parduotuvėj. ten, kur vaikšto minios bekliedinčių šventųjų, jų veidai spinduliuoja ir jie žviegia. o jie žviegia dėl to, kad neranda švarko su kamuoliuku, nes aš juk kabu su jais ant šakos. ak, mano nosis, ji kabo aukštyn kojom, nors kojų ir neturi. čia yra tik posakis, tik kliedesys, kurio niekas niekada neanalizuoja. nes analizė viską gadina. o kai nosis pagaliau įšąla nuo rankų, tai irgi viskas gadinasi. tikriausiai tokiu atveju būna perdaug emocijų, tikiu aš, o tu ar tiki? aišku, visada kai tie bekliedintys susirenka minioj kas nors labai tikroviško įvyksta, nes niekas nesigauna lygiai taip, kaip turi. ir per tas emocijas niekas neįžvelgia grožio žaliame švarke ir net nesusimąsto kaip dera jo atlape violetinė servetėlė prie mano nosies ir raudono kamuoliuko. ir pagaliau įkaitusios rankos. ne, tai ne raganavimai, tik kažin
kokie
kliedesiai,

tiki?