Vieninteliai lankytojai – virpesiai. Po vieną, po du. Dažniausiai be įprastų lauktuvių [sulčių, vaisių, kavos], tik su išėjimo nuojauta. Ateina, patyli, įvertina lovos kaimynus. Tiek. Ir palieka plyšį tarp durų ir staktos kojoms koridoriuje.
Kartą atėję nerado. Lova – be raukšlelės. Sesutės gūžčioja baltais pečiais – tikriausiai perkelta iš kairės į dešinę su visa ramybe. Nes sveiksta.
Stebėtis ji nustojo. Diagnozę išklausė. Leido eiti. Abejingumą [tą svetimą] irgi išsinešė. Mintis surankiojo, sukvietė, išbarė. Nuprausė nusiraminimui, išskalavo šaltiniuose. Adresą pakeitė – nuo virpesių.
Tik žvaigždės liko.