Parsidavėlis

į kubą krauni
akmenys –
gyvenimas.
paveikslo rėmuose
prašliaužiantys
šešėliai praeities.
nulietas kūnas
sidabru
nulenkęs galvą
vėl parkritęs.
sukryžminęs rankas
stebi,
kaip saulė verkia
spinduliais.
neši delnuos likimą.
ant sąžinės padėjęs
priekalą.
tarp sienų keturių
stiklinių,
minties garus
užkonservuoji.
vis audi tinklą.
raizgai kelius.
po atmintį
bėgioji.
ir vėl pasineri
į tamsą.
tarp žemės ir dangaus
sukiesi tyliai
valsu.
žiūri į žėrinčias
akis.
paleidi širdyje
užspaustą jausmą –
skausmas.