Rašyk
Eilės (78145)
Fantastika (2307)
Esė (1554)
Proza (10911)
Vaikams (2714)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (370)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







KŪRINYS. PAVADINIMAS: „Namas“
VINCAS, 46 m.

Šiandien aš eisiu į parduotuvę. Baigėsi kefyras. Stengsiuosi nesusitikti Liubos. Ji pradėtų manęs klausinėti. O man skauda galvą. Nebegaliu paliesti alaus.
Dideli debesys plaukia. Tuoj lis. Galbūt todėl man skauda galvą. Reikia nusipirkti laikraštį. Negaliu įjungti radijo. Man skauda galvą.
Aš esu Vincas. Šiuo metu ieškau darbo. Anksčiau dirbau valytoju. Prieš porą metų išsiskyriau. O gal ir seniau. Buvusi žmona gyvena Panevėžyje. Turiu du vaikus. Jų nemačiau jau gal septynerius metus. Prieš penkiolika metų mirė mano mamytė. Tada aš gulėjau ligoninėje. Man patiko valytojo darbas. Valytojas pasaulį daro gražesnį. Švara yra labai svarbu šiuolaikiniame pasaulyje. Viduramžiais žmonės ja nesirūpino ir mirdavo nuo choleros. Tokie tai buvo laikai. Aš dirbau valytoju UAB „Zenonas ir Ko“ patalpose. Jie gamino kažkokius baldus. Aš valydavau cechus. Man patiko tie cechai. Tiek erdvės. Tokie dideli langai. Ne taip, kaip pas mane namie.
Kaimynai įjungė muziką. Vėl. Kiek galima. Išprotėti galima. Nueisiu, nusipirksiu kefyro ir laikraščių, o tada paskambinsiu policijai. Bet policija neatvažiuos. Jie mane laiko kvailiu. Visi mane laiko kvailiu. Kaimynai, policija, politikai, žmona, pardavėjos, Liuba, kiemsargis, bobos, kiaurą dieną sėdinčios ant suoliukų kieme, vaikai. Vaikai manęs bijo. Žino, kad jų nemėgstu. Jeigu pakliūtų koks rupūžiokas po ranka, taip vožčiau, kad nebeatsistotų. Visi jie vagys. Vaikai, policija, kaimynai, politikai. Visas pasaulis taikosi man įkąsti. O kaimynai rezga prieš mane sąmokslą. Jie nori užgrobti ir privatizuoti mano butą. Aš žinau. Aš apsimetu kvailesniu, nei esu iš tikrųjų. Iš tiesų aš gudrus. Bet apsimetus kvailiu lengviau gyventi.
O kaimynus aš nutildysiu. Vis galvojau ir galvojau, kad reikia juos nutildyti. Nutildyti visą šitą namą, pilną padugnių. Tai bus mano paskutinis išvalymas.
Šitas namas yra votis, pritvinkusi purvo. Aš nesu daktaras, aš tik valytojas. Bet geriau būti valytoju, negu kokiu nors alkoholiku, besivoliojančiu laiptinėje. Aš nesu kaip politikai, kurie vis aiškina: „Tai ne mūsų galioj, tai ne mūsų galioj“. Aš žinau, kad jei visi taip sakytų, pasaulis virstų didele subinės skyle, daug šlykštesne nei dabar. Todėl aš taip nesakysiu. Ne mano, valytojo, galioj išoperuoti šitą gangrenuojantį namą, bet aš jį vis tiek išoperuosiu. Aš turiu dujų balioną, didelį, raudoną, dar visai pilną, namų valdyba juos parūpina, vienintelis geras namų valdybos nuveikiamas darbas.
Eisiu į parduotuvę, o paskui paleisiu viską oran. Che che, visus tuos niekšus, kurie mėto nuorūkas man į balkoną, kurie rėkauja ir leidžia savo klaikias muzikas. Visas tas nepilnavertes daugiavaikes šeimas, kurie težino peštis, gerti, muštis ir daugintis. Visas tas lengvabūdes mergužėles, pasibaisėtinai išsiterliojusias veidus. Visus iškvėšusius senius. Visą lėkštą jaunimėlį. Tebus tai visiems įspėjimas. Šiandie aš baisiai piktas, nes visą naktį neįstengiau užmigti. Nieko, tatai buvo paskutinis mano kaimynų pasilinksminimas.
Išgersiu kefyro, perskaitysiu laikraštį ir paleisiu viską oran.
Žinosit, bjaurybės.

KAZYS, 47 m.

Ir vėl aš kaltas. Nu ką aš galiu padaryti. Kai man skauda galvą, aš nenoriu, kad ji skaudėtų. Kad ji neskaudėtų, turiu kažką daryti. Kai kažką padarau, kažkas pasipainioja. Tada aš kažką primušu. Kažkas atsiduria ligoninėj. Ir tada mano žmona sako, kad aš esu sušiktas alkoholikas, sadistas prakeiktas, savo paties vaiką numarinsiu, kaip mane žemė nešioja. Tada mes su žmona turim apsiraminti, prieš vaiką lankydami ligoninėj. Tada mes užeinam pas kaimynką. Kaimynka pavaišina šiuo bei tuo. Tada man užeina siutas, kodėl kaimynka turi šio bei to, o mes ne. Tada man kyla klausimas, kur žmona padėjo savo pašalpas. Žmona sako, kad maistą pirko, o dalį man atidavė, tai aš tą dalį iškart ir pralakiau. Ne, man šitai nepanašu į tiesą, žmona meluoja, kurva. Ne, sako žmona, nu taip ir buvo, kai tik atiduoda pašalpą vaikų, tai aš vienas pats ir pralaku. Nu negali būt, surėkiu aš, geriau prisipažink, o tai nudėsiu. Pagriebiu žmoną už gerklės, jinai spardosi ir išdaužo kaimynkos sekciją. Kaimynka anaiptol tuo nepasidžiaugia, vožteli man su viena butelka, ir aš trumpam nusnūstu.
O atsibusti visada nesmagu. Atsibundu dažniausia ne namie. Kartais lauke, kartais laiptinėse, vieną kartą kažkas mane įmetė į konteinerį ir ten apipiltas šiukšlėm visokiom čiut neuždusau. Atsibundu dažnai sudaužyta morda ir nieko daugiau nesinori, kaip verkti, parūkyti ir gauti kokią pūslę numaldyti širdgėlai.
Taip, aš daug kenčiu. Jūs manot, darbo žmonės dabar išvaduoti? Nė velnio. Štai dabar guliu šitoj bjaurioj laiptinėj. Kažkas mane kažkuo apipylė. Smirdžiu, niekas manęs neleis ligoninėn tokio. O jei nelankysiu sūnaus savo, tai man atims jį kokie ten vaikų inspektoriai ir mes su žmona nebegausim pašalpų. O jei negausim pašalpų... Tfu tfu tfu. Reikia eiti į butą, gal rasiu dar kokių švaresnių skudurų. Žmona mano niekam tikusi, jai tik lakti ir su kaimynkom pliurpti, nei išskalbia ką, nei pataiso valgyt man ir vaikams mano. O sako, aš laku. Tai ji laka. Aš iš liūdesio taip... Kai toks gyvenimas... Tfu, tas gyvenimas, geriau negyventi jau, ar ką... Sunku darbo žmogui sušikto kapitalizmo laikais. Anksčiau kitaip buvo, kai dar gamykloje staklių dirbau. Tai su kolegom gerdavom cechuose. Gerai buvo, kompanija. Ir parsinešdavom detalių namo, parduodavom paskui jas, pinigėlių turėjom padoriam gėralui, ir cigaretėms, viskam. Ot buvo laikai, kčiortu. O dabar reikia pas vaikigalius į ligoninę lakstyti. Tie padlos iš vaikų apsaugos tik ir žiūri, kaip mums pašalpą atimt. Tai politikieriai taip taupo, kad jiems daugiau liktų. Kiaulės jūs visi ten valdžioj, subinės prakeiktos. O aš nė atsistoti nevalioju. Viena koja mano nesijudina, bjaurybė, nors tu ką.
Che, atsimenu, kaip vaikystėj dar man kunigėlis apie Dievulį ir aniuolėlius aiškino. Jie geri ir padeda geriems žmonėms. O aš ką, negeras? Ką, nedirbau kaip jautis dvidešimt metų tekintoju? Ką, neprižiūriu žmonos savo ir vaikų? Ką, ar ką kada specialiai skriaudžiau? Nesąmonė. Niekada nedariau specialiai nieko blogo. Jei kas išeidavo, tai vis netyčia. Aš žmogus kuo geriausių norų. Jei būtų mano valia, visi pasauly turėtų ką gerti ir ką rūkyti, ir ką valgyti, ir kuo apsirengti, ir niekam nieko neskaudėtų. Bet juk nuo manęs niekas nepriklauso. Aš net atsistoti negaliu. Ir vėl kaimynkos pyks, kad pridariau laiptinėj. Bet pagyventų jos taip, kaip aš. Tiek rūpesčių jas užgriūtų, pažiūrėčiau, ar neapsidirbtų, bjaurybės. Namo bendrijos valdytoja grasina mus išmest. Mes neturim elektros. Iš ko aš sumokėsiu, po galais? Pašalpas žmona pralaka. O jei pašalpas atims?
Tai va aš ir sakau, kad nėr Dievulio. Ir angelėlių nėr. Mes, žmonės kenčiantieji, darbo žmonės, esam užspausti, užkamuoti ir taip ir kapstysimės purve lig savo amžiaus galo. Nebėr gamyklų, nebėr pensijų padorių, nieko nebėr, kai visa šita pertvarka pasidarė.
Gal žmona nuėjo į tą ligoninę. Gal išsiblaivė, kvaiša. Gal gaus tą pašalpą. Gal sumokės bendrijos valdytojai.
O aš tuo tarpu pagulėsiu dar truputį, kol jėgos grįš.

AGNĖ, 16 m.

Motina vėl prisigėrė savo vaistų, guli ramiai. Puiku. Galiu paleisti magą visu garsu. Man depresija, aš skendžiu siaubingai klaikiai tragiškai juodoje neišbrendamoje nepakeliamoje neviltyje. Aš esu ant ribos.
Reikia išeiti iš šitos bjaurios skylės. Bet po vakarykštės dienos įvykių nebegaliu matyti nei Mildos, nei Vyto. Visą naktį galvojau, kaip jiems atkeršyti. Taip nieko ir nesugalvojau. Turbūt kada nors pasiimsiu peilį ir taikysiu jiems į stuburą, kad liktų paralyžiuoti visam likusiam gyvenimui. O pati bėgsiu kur nors. Koks skirtumas, kur. Vistiek niekam manęs nereikia. Aš esu atmata, štai ir viskas, mano motina teisi, aš net nesugebu normaliai mokytis ir niekada neįstosiu į universitetą, kaip sesuo, neišvažiuosiu į Vilnių. Gal geriau man viską šiandien ir pabaigti...
Bet prieš tai dar pasivaikščiosiu. Prieš tai reikia susitvarkyti veidą. Nekenčiu savo veido, kiekvieną rytą žiūriu į save ir neatsistebiu, iš kur galėjau atsirasti tokia baidyklė. Balta pudra ir akių pieštukas šiek tiek padeda, tačiau tik šiek tiek. Negaliu juk nusipjauti nosies. Galiu tik įsiverti keletą auskarų, kad atrodyčiau tiesiog baisi, bet ne siaubingai baisi.
Motina įšlitiniuoja į kambarį, ji visiškai apdujusi, bet kažkodėl nemiega. Matyt, nori parūkyti. Galėtų persisverti per langą, iškristi ir nusilaužti sprandą. Ji seniai nebe šitam pasauly gyvena. Aš paduodu jai cigaretes, vieną pasiimu sau.
-Ir ką darysi? – klausia ji manęs.
-Eisiu kur nors.
-Pasižiūrėk į save bent kartą.
-Atsiknisk, gerai?
-Kodėl tu tokia šlykšti... Lyg ne mano duktė. Aš tai tavo amžiaus buvau jei ne graži, tai bent pusėtina. O tavo snukis mane verčia vemti.
-Tai vemk.
-Kada bus aišku, ar perkelia tave į septintą klasę?
-Nežinau.
-Nereikia nueiti pas direktorę? Nu bet vistiek nueisiu. Žinok, jeigu man pasakys, kad vėl girta atėjai, tai nesitikėk, kad tai užsibaigs paprastai.
-Nesitikiu. [Motina pati ten nušliauždavo girta arba apspangusi nuo tų savo vaistų].
Aš apsivelku švarką ir išeinu. Jei tėvas nemokėtų milžiniškų alimentų, kaip mes gyventume, mąstau. Nieko, kai aš būsiu nebegyva, alimentai motinai lyg ir nebepriklausytų. Cha, galės lipti sienomis arba vogti, kad turėtų už ką prisipumpuoti raminamųjų.
Nekenčiu vasaros. Saulutė, ledų pardavėjai, užsieniečiai su fotoaparatais, mūsiškės kekšės su minisijonėliais ir egzhibicionistiniais marškinėliais, svaidančios žvilgsnius į užsieniečius, mažvaikiai, babuškos su akiniais nuo saulės, migruojanti beformė minia, ištroškusi pramogų ir nežinanti, ką veikti, įdegusi, suprakaitavusi ir betikslė. Viršuj – žiaurus žydras dangus. Šaligatviai ir namai įkaitę. Mūsų rajone dvokia srutos. O čia, centre, vėjas nešioja šiukšles ir dulkes.
Mane išdavė ši minia, mano draugai, mano šeima, aš pati save išdaviau, aš nusižeminau, o iš manęs buvo pasityčiota. Aš mirsiu ne tam, kad ką nors įskaudinčiau ar pabrėžčiau jų kaltę. Žinau, kad nieko aš neįskaudinsiu ir niekas per daug nesijaudins. Aš mirsiu tam, kad baigtųsi ilgalaikė nemaloni mano būsena, noras sunaikinti savo kūną ir noras, kad mylėtų mano sielą, jei tokia apskritai egzistuoja. Ir dar, kaip minėjau, mano mirties atveju motina nebegaus pinigų iš mano tėvo. Puiku. Dabar didžioji šių pinigų dalis eina sesers buto Vilniuje nuomai ir smulkioms išlaidoms, be to, motinos trankviliantams. O juk tai man skirti pinigai. Pakukuos jos dar, motina ir sesuo...
Vis tiek manęs niekas nemyli, o žmogus, kurį mylėjau, mane metė. Jam buvo nusispjaut ant manęs. Na gerai. Galbūt šį vakarą aš dar spėsiu nueiti iki jo namų. Svarbiausia kontroliuoti veidą, kad jis nesuprastų mano būsenos. Mes turime mirti kartu. Keliauti į Anapilį susikabinę. Nesvarbu, kad mano iniciatyva. Taip ir bus. Aš turiu peilį, visada jį nešiojuosi, tėvas kažkada dovanojo, kai dar mane aplankydavo, kai neturėjo savo vaikų. Peilis geras, šveicariškas, iššokantis. Vytui jo nerodžiau, o dabar bus proga.
Nužudysiu Vytą, tada išgersiu kelias tabletes, kad neskaudėtų, nusipjausiu veidą (nenoriu su šituo snukiu eiti Anapilin) ir persirėšiu riešus. Štai taip viskas baigsis, ir mano planas bus įvykdytas.
Iš ryto išgėriau tabletę, todėl man ne taip baisu, kaip galėtų būti. Ir man atrodo, kad planas visai geras. Aš save kontroliuoju. Paskambinu į Vyto buto duris. Atidaro jo motina. Nusišypsau kuo gražiausiai.
-Gal galėtumėte pakviesti Vytą? Aš turiu jam kai ką perduoti.
-Nėra Vyto.
-O kur jis ir kada grįš?
-Iš kur man žinot. Išvažiavo į Palangą. Su panele savo. – drebia man tiesiai į akis ta sena kalė.
-Na, tiek to. Vėliau ateisiu.
-Sakei, kad nori jam kažką gražint, ne?
-Tai jau mūsų reikalas.
-Kaip sau nori.
Aš leidžiuosi žemyn apspjaudytais laiptais, jie po truputį banguoja. Aš palauksiu tavęs, Vytai, nesijaudink. Dabar grįšiu namo, bet po kelių dienų tave vis tiek susirasiu.

AUTORĖS PASTABA:
Kuriant šį kūrinį, buvo pasinaudota archyvine medžiaga, kurią atsitiktinai aptikau kompiuterinių šiukšlių pravalymo metu. Atrastoji medžiaga mane sudomino, kadangi niekaip neįstengiau sugalvoti, apie ką kurti kūrinį. Tą medžiagą priėmiau kaip apvaizdos ženklą, galintį paskatinti mane parašyti šedevrą ir pagaliau už jį gauti deramą sumą, kurios šiuo metu man verkiant reikia, nes mano vagonėlis (ir kompiuteris) seniai bankui užstatytas. Prašau leidėjus įvertinti mano pastangas ir talentą ir pagaliau užmokėti, kiek priklauso. Tokiu atveju dar galėčiau pratęsti šį kūrinį.

Pridedamoji archyvinė medžiaga: „LIETUVOS VAKARAS“, 2045 m. liepos 33 d. Nr. 69, P. 2: Marytė Pyputienė „Sprogimas sostinėje pasiglemžė 40 gyvybių“:  Šį vakarą, 20 valandą, Bezdūnų rajone nugriaudėjo klaikingas sprogimas. Iš pradžių policija iškėlė versiją, kad netyčia susprogdintas bakteriologinis ginklas, nes košmariška smarvė apgulė miestą tirštu smogu, ir buvo įvesta specialioji padėtis, dujokaukės dalintos su 90 procentų nuolaida. Tačiau ši versija nepasitvirtino, kad ir kaip bebūtų gaila. Tai nebuvo  čėčėnų darbas. Paaiškėjo, jog sprogo dujų balionas, sugriaudamas visą senos statybos 2 aukštų namą. Priežastys dar vis tiriamos. Po siaubingais griuvėsiais ieškoma dar gyvų aukų, bet vilties liko nedaug, nė viena specialioji tarnyba negavo nė vieno pagalbos skambučio mobiliuoju telefonu. Be to, siaubingas 30 laipsnių karštis yra lemiamas. Į pagalbą mūsų šaliai atskubėjo gelbėtojai iš užsienio su specialiai dresuotais specialios čiukčių delikatesinių veislės šunimis. Šie šunys turi suėsti pūvančias lavonų dalis, kad šios nenuodytų oro ir vyriausybė galėtų atšaukti oro pavojų. Čiukčiai eksportuoja šiuos šunis gelbėjimo tarnyboms, o kai šunys nutunka, jie parsiunčiami ir iš jų paruošiami ypač delikatesiniai čiukčių liaudies „Kvak kvak“ sausainėliai, ypač paklausūs JAV vartojimo rinkoje. Paskutiniame puslapyje pridedame keletą receptų, kaip įvairiais būdais paruošti šiuos puikius sausainėlius.

LEIDĖJO ŽODIS

Autorės paprašysime nebesiųsti mums daugiau šitokio nevertingo, jokios meninės ar edukacinės vertės neturinčio šūdo. Įspėjame, kad jau kreipėmės į Specialiąsias Tarnybas dėl šantažo. Be to, gerbiama autorė smarkiai iškraipo faktus. Lemtingosios nelaimės aukų artimieji taip pat kreipėsi į įvairias instancijas dėl šmeižto.

ANDREI DURAK, specializuotas literatūros kritikas

Man nusišypsojo laimė perskaityti šį nuostabų kūrinį „Darbo“ žurnale. Taip, šis kūrinys yra simbolis visos liaudies: cenzorių uždraustas, jo autorė sunaikinta elektros kėdėje, tačiau nežuvęs, naujai atrastas ir visų skaitomas. Autorė aprašė ne kokius nors išsigalvotus žmones, o žmones iš liaudies, ir tai yra svarbiausias kūrinio „Namas“ privalumas. Kitų privalumų man nepavyko rasti, bet tas, kurį paminėjau, vertas dešimties mažesnių.

„NEW LIETUVOS VAKARAS“, 3210 m. Augusto mėnesio 1d. Mary Peep, „Galutinai sunaikintas žalinga ir dezinformuojanti informacinė šiukšlė nr. N666“: Šiąnakt specialioji komisija informaciniam šlamštui naikinti sunaikino ilgai gyvavusią informacinę šiukšlę, kuri buvo ypač populiari 69-osios Liaudies Respublikos laikais, nes pasižymėjo ypatingu primityvumu ir faktų iškraipymu. Šios informacinės šiukšlės kūrėja buvo nuteista dar kažkelintos Neliaudies Respublikos laikais už politiškai motyvuotą šmeižtą ir užslėptą terorizmo propagavimą bei sunaikinta Valstybinėje Kenksmingų Valstybei Elementų Naikinimo Įstaigoje. Specialiosios tarnybos specialiesiems atvejams tiria, dėl kurių darbuotojų neatsakingumo ar piktavališkumo šiai informacinei šiukšlei pavyko taip ilgai išlikti informacijos apyvartoje.
2004-06-07 15:14
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 13 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-10-13 11:45
M_e_k_a_s
Jeeega kurinukai ir tavo savitas stylius teip ir toliau!!!:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-09-22 13:34
Selfexpression
O sitas tai man itin patiko!tiesiog super!toks su pasaipele ir ironiskas...vaja, beto fantastinis!super suuuuper:)oj tik gaila vargshes Agnes... vistik gerai padaryt sumane...na kad uzmust ir ta kvaisha buvusi drauga pries nusizudant...:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-07-09 17:54
Prozerpina
įdomu, sakyčiau.. kai pradėjau skaityt Tavo kūrinius, tai negalėjau nustot... pritraukia kažkuo... man patinka Tavo rašymo stilius. Kai kurie elementai ir detalės - ne. Kai kurie - taip. Puikus humoro jausmas. Daug ironijos ir sarkazmo. Bet nieko. Lūžau nuo skaitydama kai kurias vietas, sakinius, žodžių junginius ("žinosit, bjaurybės"). Pabaigoje šiek tiek nugrybavai... o šiaip gan tikroviška, tik gal kiek perdėta vietomis...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-06-12 13:35
Left Eye
Gotiskas mastymas mane vemt vercia, atsiprasau jeigu atrodau netolerantiskas, taciau ar nelaikas butu mastyt siek tiek placiau? Nekenti saves - nekenti kitu...
Cia didesne pastaba autorei, o ne kuriniui.
"Mano venos pacios persipjauna, as tokia gotiska".
Nelaimingo jaunimo sukurtas judejimas. Jusu neapykanta welcome.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-06-11 18:12
viena skruzdėlė
pats pirmas gabaliukas gerai skaitomas. antras mažiau, bet irgi neblogai. trečias neįdomus, matyt, todėl, kad 'besikankinantys paaugliai' paprastai ir yra neįdomūs. pabaiga tikrai prilipinta beveik belekokia, čiukčių šunys - ghrmz. tačiau perbėgt akimis nesinorėjo, tai jau pliusas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-06-11 10:11
Svajoklis I
Skaitosi nieko, bet sutinku su suglumusiu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-06-09 00:11
varzha
hmz, jei nori kad ištrintų, galiu tą vienetą ir parašyt, bet nenorėčiau. nes pirma pusė - super. tik pabaiga.. hmz..
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-06-07 16:30
Haldir
Nelabai... :/
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-06-07 16:20
Suglumes
Na fantastikos čia, išskyrus metus neradau. Jei kūrinys būtų patalpintas prozoje, būtų buvę geriau. Šiaip kūrinys neblogas, tik tekstas sausokas. Pabaigos nereikėjo.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-06-07 16:08
Rikute
Man taj patiko. Ir taskas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-06-07 15:58
Maliciuos
Nesiparink. Tos zmoniu mintys - gerai sukaltos. Tik vinis per mazas paemei. Kita karta kalt stipriau, giliau ir taip, kad prismeigtum kitoje puseje sedincius daunelius. Pabaigos nereikejo is viso. Tie trys turi teise i savarankiska gyvenima. Pirmas turbut pats geriausias. Tik riebiau reikejo. Daugiau pamazgu, nes Vinco mintys liejasi psichopatams budingu stilium.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-06-07 15:51
Dunkelheit
ištrinkit, žmonės gerieji... wat ką reiškia iš ryto neperskaityti naktinės grafomanijos... tikrai šiukšlė...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą