Rugpjūčio sutemos

Įžanga

Kažkur toli, tamsiose ir beveik neprieinamose giriose, gyvena elfų gentys. Didžiulė mažyčių žmogeliukų visuomenė. Kartą per penketą metų, rugpjūčio mėnesio naktį jie susirenka į didžiulį seimą, tuomet kiekvienas pilnametis gauna progą išsakyti savo problemas. Ilgos mažyčių žmogeliukų voros, nešinos geltonais žiburėliais traukia į Hanstedo miestelį, įsikūrusį girioje ir tik vieni elfai žino, kur jis yra. Jie eina susikaupę, tylėdami, apmastydami tai, ką žada pasakyti, spėliodami ką gali išgirsti. Taip elfai kažkuo primena viduramžiškas vienuolių procesijas, tyliai slenkančias į naktines pamaldas...


-1-

Aleksas praplėšė gerokai užtinusias akis, jau buvo po vidurdienio. Kambaryje tvyrojo įkaitusių dulkių ir iškvėpto alkoholio dvokas. Poilgiai plaukai - bjauriai riebaluoti. Ausyse spengė vakarykščio vakarėlio muzikos liekanos, o akis griaužė kažkokios panelės blyškūs veido bruožai. Ją prisiminė bučiavęs ir net davęs savo telefono numerį. Po velnių, koks jos vardas?

Aleksas gyveno nuomojamame vieno kambario bute su mažyte virtuvėle, ir minetiūriniu dušu. Reikėtų nusiprausti, kol riebaluotų plaukų smarvė galiausiai neužbaigė gyvenimo. Vandens tekėjimo garsas jam visad primena motiną plaunančią indus po kuklios vakarienės. Aleksas jau trejus metus nebegyvena su tėvais, nuomojasi butą su draugu, tačiau pastarasis didžiąją dalį naktų praleidžia savo merginos guolyje. Koks rojus abiem. Per vandens tekėjimą girdisi motinos balsas, ji tėvui sakydavo nebegalinti taip gyventi, o mažas berniukas Aleksas su broliu knibinėdavo jau atšalusius vermišelius.
- Valgyk – sakydavo tėvas ir užsirūkydavo.
- Nerūkyk prie vaikų... – nedrąsiai burbtelėdavo mama.
- Kas tau darbo, Nataša? Geriau įdėk makaronų. Makaronai ir makaronai. Daugiau nieko nesugebi?
- Jie nebrangiai kainuoja...
- Mes juk ne ubagai!
- Aš negaliu iš savo atlyginimo ir už butą mokėti, ir vaikus į mokyklą leisti ir viską...
- Tai įdėsi man tų makaronų?

Ir Nataša, paėmusi vyro lėkštę, kraudavo atšalusius makaronus, tuomet vėl stodavosi prie kriauklės ir zulindavo puodus.
- Kodėl tu rėki ant mamos? – klausinėdavo berniukai.
- Nes ji netikus... - Ir tėvas vėl užsirūkydavo, o motina imdavo stipriau spausti plaušinę ir zulinti puodą, kad nepravirktų. Stengdavosi neatsukti veido ir neparodyti emocijų.
- Mama, ar tu netikus? – naiviai paklausdavo berniukai ir Nataša išbėgdavo iš virtuvės.

Per bėgantį vandenį girdisi nebylus mamos verksmas. Reikia nusiprausti. Vanduo buvo per šaltas dar miegančiam kūnui, bet Aleksas plaušine zulino savo pašiurpusią odą, trinko plaukus. Ilgai ir melancholiškai klausėsi bėgančio vandens, aidinčio tarp šaltų sieninių plytelių.

Kai buvo mažas, jį mama rūpestingai nuprausdavo vaikišku muilu ir šampūnu, kvepiančiu karamele. Kartais tėvas panešiodavo po kambarį, iš kampo į kampą, suvyniotą į frotinį rankšluostį. Dabar Aleksas apsivyniojęs rankšluosčiu slampinėjo, negalėdamas nuspęsti ar nori puodo juodos stiprios kavos, karčios kaip jo nuotaika. Ant kilimo pastebėjo, matyt iš kelnių iškritusį, lapelį su telefono numeriu ir vardu “Milda”. Matyt vakarykštė mergiotė. Paskambink, paskambink man, šaukė jos bučiniai ir jis rinko numerį.

- Klausau – lėtai atsiliepė plonytis, kone spiegiantis balselis.
- Labas, čia aš... Na tas, kur vakar... – Vakar jie glamžėsi prirūkyto kambario kampe, būdami tokie girti, kad kažin ar jų smegenys būtų galėję sutramdyti instinktų virtinę.
- Sveikas – džiugiai suvirpėjo mergaitės balsas.
- Gal nori susitikti, po dviejų valandų Katedros aikštėje?
- Gerai – o jei kas būtų matęs, kaip ji šokinėjo.

Padėjęs telefoną Aleksas pagaliau suprato paskambinęs Mildai ir pakvietęs ją į pasimatymą, o ji baisiai nudžiugusi. Kodėl taip padarė ir pats nesuvokė (paprastai jis merginas vadino vienu nuostabiu žodžiu – bobos). Jis ir vėl nervingai trypė šimtą metų nesiurbtą kilimą, ieškojo švarių ar bent nedvokiančių drabužių, kvėpinosi, skutosi jauną barzdą.

Kartą taip stripinėjo jo tėvas, kažkur besiruošdamas, bet mama tuo metu buvo išvažiavusi į Sankt Peterburgą, pas gimines. Po poros savaičių namuose atsirado nauja “šeimos draugė”, lietuvaitė Jūratė, trejais metais jaunesnė už Natašą. Ji meiliai bendravo su berniukais, kartą padovanojo po medinį garvežiuką ir taip tapo nuostabiausia moterimi pasaulyje – gėrio ir grožio karaliene. Tačiau nuo to laiko tėvai pradėjo dar labiau nesutarti, namuose siautėdavo skersvėjai ir uraganai, mažėjo indų kiekis (liko tik metaliniai), išdaužtas langas porą savaičių buvo užklijuotas polietilenine plėvele. Galiausiai, vieno audringo kivirčo metu Nataša į savo vyrą paleido peilį, pastarasis sužeidė akį. Igoris atsidūrė ligoninėje, vėjai nurimo ir namuose pradėjo lankytis socialinės rūpybos darbuotoja. Tuo metu butas tapo tikru teatru, tetrūko kulisų, vietų žiūrovams ir pagyvenusios moteriškės, rūpestingai plėšančios bilietų šakneles. Šeima atsikratė socialinės rūpybos darbuotojos  ir mama vėl triūsė virtuvėje, o tėvas rūkė pigias cigaretes.

Reikia nustoti nervintis, juk boba ir tiek, dar viena boba. Aleksas lėtai movėsi kelnes ir vilkosi megztinį, kaitėsi arbatinuką, dėjosi kavos. Skrandį erzino alkis, o virtuvinėje spintelėje juokėsi pakelis spageti – ir vėl makaronai.  Aleksui patikdavo žiūrėti, kaip mama kaičia didžiulį raudoną puodą (mažam berniukui jis atrodė tiesiog milžiniškas), pila vandenį iš čiaupo ir laukia kol užvirs. Po kokių dešimties minučių virtuvė prisipildydavo tylaus ūžimo ir drėgno garavimo.
- Verda, verda – nudžiugdavo Aleksas – mama, ar galiu aš pats sudėti makaronus į puodą? Mama, aš pats, pats.

Ir jis pats ėmė išsišiepusius spageti, pats dėjo į puodą, pas tarkavo fermentinį sūrį. Kažkur šaldytuve dar buvo pomidorų padažo. Raudonas pomidorų padažas, prisirpęs, kaip kraujas iš motinos nosies prieš penketą metų. Alekso brolis, Vladimiras, to net nepastebėjo grįžęs iš mokyklos. Baisiai keistas paauglystėje tapo, pūtė žolę, trainiojosi kažkur. Devintoje klasėje per mokyklos langą išmetė stalą, tai direktorius jį patį iš tos mokyklos išvijo. Nataša raudojo balsu šaldydama mėlynes ir plaudama įdrėskimus.
- Nekenčiu aš jo, nekenčiu! – Kukčiojo susmukusi ant kilimo.
Aleksas lipo laiptais ir jo žingsniuose girdėjosi motinos verksmas.
- Mama, kas tau?
- Nekenčiu...
- Tėvas? – Nataša nieko nesakė – Mama, ar tėvas? Tėvas?! Aš užmušiu jį!
- Aleksėjau, sūneli, nereikia... Aš pati kalta, aš pati!
- Aš jį užmušiu, nekenčiu jo, nekenčiu! Mama, kodėl manęs nepagimdei moterimi, nenoriu būti toks kaip jis. Nekenčiu jo...
- Baik, Aleksai, padėk man atsikelt... Reikia sutvarkyti šitai.
- O kur Vladimiras?
- Savo kambaryje...
- Ir jis tau nepadėjo? Šunsnukis!

Aleksas įniršęs įgriuvo į brolio kambarį.
- Asile tu!
- Ką? – Vladimiras žiūrėjo paraudusiom blizgančiom akim, kambaryje jautėsi rūkomos žolės kvapas. Aleksas jau nieko nebesakė, tiesiog davė į snukį.

Raudonas, raudonas pomidorų padažas tebestovėjo šaldytuve, kambariokas jo nesuvalgė. Reikia sukimšti tuos spageti ir eiti lauk.



- 2 -

Gatvės buvo pilnos meiliai susikibusių porelių, vimdančiai meiliai žvelgiančių į beribius tolius. Vitrinose šypsojosi plastmasiniai nykštukai  ir begalės madingai aprengtų manekenių. Šalia Varpinės bokšto strypčiojo neaukšta blondinė. Aleksas ją atpažino iš tolo, todėl specialiai dešimtį minučių stebėjo, kaip nervingai ji laukia ir žvilgčioja į laikrodį. Ji visai gražiai atrodo apsupta mažyčių žmogeliukų, pamanė Aleksas ir užsirūkė.

[laukite tęsinio]