Kaip aš vieną kartą išėjau

Ėjau pasikarti. Prisirišau duonos kepalą prie virvės ir tempiau. Kad nereikėtų nešti.
Prisistatė toks apsitrynusio amžiaus tipas ir klausia:
- Ko tą duoną velki žeme?
- Einu kartis, - nesileidžiu į diskusijas.
- O kam kartuvėse tau duona?
- Kad nežinau, kiek ten laiko reikės kyboti? Ne dažnai tenka kartuvėse pasisupti.
Senis nuo manęs neatstoja:
- Eisiu ir aš su tavimi.
- Kur? Kartis? Šaka neatlaikys. Medelis jaunas. Prieš penkerius metus pasodinau mano antrojo pasikorimo vietai pažymėti. Dviejų neatlaikys.
- Aš nesisupsiu. Man suvalkiečiai liepė tave sekti ir virvę parnešti. Jau penkias tokias virves partempiau. Mergaitėms kasas pinsime.
Taip ėjome toliau. Giliau į mišką – daugiau šleivų medžių.
- Klausyk, Juze, kas tau per gyvenimą perlipo?
- Ryte daktaras man pasakė, kad visą gyvenimą turėsiu gerti vaistus: po tabletę per dieną.
- Na tai kas. Gersi ir priprasi. Juk ne vienas tu toks pasaulyje!
- Ne vienas. Bet tik vienam man išrašė penkias tabletes. Po to darbe nesisekė. Popiet grįžtant troleibusu namo taip suspaudė, kad, atrodo, aš pastojau. Ką man galvoju namuose pasakys?
- Mes, suvalkiečiai, tai saugojamės tų troleibusų. Bėgame paskui juos. Ir pinigus sutaupome, ir į jokias bėdas nepakliūvame.
- Saugojausi ir aš. Staiga vienas pradedantis inteligentas ir sako garsiai:
- Koks gražus šiandien oras!
Niekas nekreipia į jį dėmesio. Pasideda portfelį ant žemės ir rėkia:
- Kaip gražiai saulutė šviečia!
Mes tylime, kaip mylime.
- Na jeigu čia nieko nėra, tai aš pereisiu į kitą svorio kategoriją.
Tarė ir sušildė man batus. Pagalvojau, kad jau gimdau ... Šokau iš troleibuso. Apsičiupinėjau aplink mamos paliktą antspaudą:
- Kažkas negerai, - veblenu.
- Ko, Juze, kratai galvą?
- Na, mintis tiesiog užstrigo. Kartais padeda šuoliukai ant kairės kojos.
- Kaip tu atskiri kairę koją nuo dešinės?
- Kairės kojos didysis pirštas yra iš dešinės. Kai užpykstu, mano kairioji atsisuka į Maskvos pusę. Pasiimu žemėlapį ir išsiaiškinu, koks aš esu svarbus šiame pasaulyje.
- Neteksi, Juze gero darbo. Pagalvok!
- Koks ten darbas! Valtis negyvenamoje saloje penkerius metus nuomavau. Nedaug klientų turėjau. Niekas manęs ir neieškos. Paskubam, seni,  tuoj saulė nusileis. Kiek valandų?
- Nesakysiu.
- Ką jokio laikrodžio nuo pakaruoklių nenuėmei?
Senis išraudo, užsirūstino:
      - Man per uošvės metines tokį brangų laikrodį padovanojo ... Bet aš jo šiaip nenešioju.
      - Ką, bijai, kad atims ar pavogs kas nors?
      - Ne. Tiesiog jis man sunkokas. Sieninis. Ir su gegute.
      - Tai ko nekukuoja tavo gegutė?
      - Suvalgėme.
Miškas vis labiau tankėjo. Matyt, senis jau atvėso, kad paprašė rūkyti?
- Nerūkau. Mečiau.
- Ar sunku buvo?
- Ne, nesunku. Tik sudėtingiau buvo pataikyti į degalinę.
Taip besišnekėdami vaikštinėjome po mišką tris dienas ir tris naktis. Paskutinę naktį, kai seniui turistinis žygis pabodo, jis nukniaukė mano virvę. Ir išėjo iš miško. O aš išėjau iš proto. Ir vėl grįžau į negyvenamą salą nuomoti valtis.