Galaxial pharmaceutical
ir aš jau skrendu, my mind is manifesting three-dimensional illusional, projecting everywhere.
Kažko trūksta.
Net kai sėdžiu savo automobilyje, o šalia sėdi draugas, jis rūko, aš rūkau, mašinos salone - tirštas rūkas, ir mes tylime, nes ką tik suvokėme, kad žmonės iš tiesų neturi veidų, juos mes nusipaišome patys, kaip ir visa kita - dangų, žemę, savą šiltai dvėsuojantį betono ir asfalto labirintą, kurį mes įpratome vadinti namais, miškus, po kuriuos klaidžiojame naktimis, tikėdamiesi rasti nei daug, nei mažai - tik tai, ko neturėtų būti, ir rasdami mažytes savo baimes, kai įsiklausę į tamsą išgirstame tylius žingsnius, o išjungti automobilio žibintai, miręs akumuliatorius iš paskutiniųjų blankia oranžine spalva apšviečia tarp apleistų sodų griuvėsių valkataujantį šunį, kai iš mūsų gerklių ir protų, dar nesuvokusių, kad tai - tik šuo, vaikščiojantis prie garažų, kuriuose seniokai ramiausiai galėtų auginti patį velnią, sugautą pro-pro-prosenelio ir prirakintą juoda grandine, tokioje kraupioje vietoje, pasigirsta trumpas klyksmas, nes mes tikimės, kad radome mažų mažiausiai tą patį velnią, tik nutrūkusį nuo grandinės, ir dienos šviesoje kadaise pasirodžiusiam šeimininkui, kuris keturiasdešimt metų jį maitino visiškoje tamsoje, apkuopdavo irgi nematydamas, kuriam velnias buvo tiesiog grandinės žvangėjimas aptvaro tamsoje ir tylus niurzgėjimas, kai šakės metalas užkliudydavo iš juodo gaidžio kiaušinio išsiritusį kūną. Šeimininkas nusižudė pats, iš nusivylimo, nes paaiškėjo, kad keturiasdešimt metų jis maitino ir apkuopinėjo tik perkarusį keistą šunį, besiremiantį į šį pasaulį keturiom plonom ir drebančiom kojom, ir, nors jo akys labai protingos, o jis pats - gerokai vyresnis už šeimininką, bet jis tik keturkojis gyvūnas, kurį visi įpratę vadinti šunimi. Pačiam velniui tai yra labai nemalonu, todėl, piktai dėbtelėjęs į du išsižiojusius idiotus, kartojančius “tai tik šuo, tai tik šuo”, sėdinčius nejudančioje metalo krūvoje ir godžiai traukiančius nuodus į plaučius, jis apsisuka ir tingiai nubinzena atgal, pro griuvėsius, į mišką. Mūsų baimės irgi tyliai išsliūkina paskui šunį, ir mes atsidarome po butelį anestetiko, vadinamo alkoholiu, nuvažiuojame į tuščią priemiestį, sustojame prie miegančios ligoninės, geriam alų, ir leidžiame greitosios medicinos pagalbos automobilių ekipažams nužvelgti mus, ir mes jaučiame, kaip kiekviename jų žvilgsnyje sumišusi panieka, gailestis, pyktis. Mes žvelgiame į juos visiškai be emocijų, todėl GMP vairuotojas spusteli akseleratorių, nuo per dieną įkaitusio asfalto pakelia dulkes, kurios nusėda ant mano automobilio priekinio stiklo, o aš tiesiog prisidegu dar vieną cigaretę. Ir tyliu, nes tyli ir draugas, nes tylėti reikia, nes jeigu mes netylėsim, mes vienas kito nebesuprasim.
Po pusvalandžio paspaudžiu jam ranką, ir jis išlipa.
Aš pasigarsinu muziką ir išvažiuoju.
Bagažinėje tyliai kikena šviežiai miške sugauta baimė.