Apsiginti nuo vienatvės

Ar lietus, ar giedra, ar jei sniegas
Aš vis ieškau pakampėmis laimės,
Aš jaučiuosi toks visiškai vienas,
Aš tik noriu apsigint nuo vienatvės...

Mano sąžinė miršta nuo bado,
Man atpigo  moralinės normos.
Aš apsimetu, kad niekas to nemato,
Nors ant stalo mano atverstos kortos.

Ir tikėjimu trūksta man noro,
O giliai viduje verda pyktis.
Aš pykstu net ant blogo oro
Ir ant to, kuo turėčiau džiaugtis – ne pykti.

Nežinau,  ko iš manęs nori,
Nežinau, jau kas blogis, kas gėris,
Jei žaibuoja o aš čia dar stoviu
- Tai turbūt per mažai nusidėjęs.

Mano nuomonė niekam nerūpi
Kaip duobėtos senamiesčio gatvės,
Kuriose jauna prostitutė
Pigiai vyrus apgins nuo vienatvės

Nemylės manęs jaunos moterys,
Nors numirs geidžiamiausias meilužis,
O aš tyliai sėdėsiu prie upės,
Prie pat tilto ramiai susigūžęs.

Ir bučiniai netekę skonio
Ir ašaros ne tokios sūrios;
O kūnas skęsta alkoholy
Taip kaip Neries pakrantes niūrios...

Nusipirksiu aš butelį vyno
Ir draugu bus atvertos man durys,
O draugu jie mane pavadina
Tik kai gerti ką nebeturi.

Jūs nepykit, jei aš jums ne draugas.
Ir atleiskit, jei aš  jums ne priešas.
Šis pasaulis šiek tiek man per liūdnas
Ir dar džiaugsmo visai nepaliestas.

Nematysit daugiau mano veido;
Neskambės vakarais mano sakmės
Man gyvenimas kaip tekanti upė,
O mirtis išvaduos nuo vienatvės...