Tekančios pėdų priliestos
prabunda salos
atsidūsta
į raukšles subėgusį smėlį
nupurto
ir į juodą srovę
baltais kvapiais lašais iškrinta sielos.
Čiulbesiai rūko rampom pakyla
iš pačios pažemės
sūkuriais vejasi ir suskyla
atspindžiais vieno veido į veidrodžius.
Tie
kuodus apverkdami
stiklo pulkams netinkami
Praplyšta -
žirklėm į vidurius, žvilgsniu į tylą.
Šilko kriokliuos įsisukusios
Porcelianinės baltaveidės
už apykaklės sužeria aukso dulkes
į jų vietą vandenį taško
elegantiškai sugula
linijos
susiraizgo į seno tvenkinio
begarsiu kvėpavimu
virpančius posmus.


arbatos lapas








