Pasaka (Raganos kambariai)

68. Raganos kambariai

Kai jie vėliau prisiartino prie kalno, lovlius ir Mantą labiausiai nustebino bemaž visai užverstas urvas. Dideli akmens luitai buvo sukritę vienas ant kito, o ištiškusioji kraterio lava sušaldama juos taip sulipdė, kad rankomis nebegalėjai jų nei pajudinti, nei atskelti vieną nuo kito.
— Be raganos kastuvo jau nebeapsieisime. Mantai, tuoj pat skrisk ir atsinešk jį, — paliepė Žalis.
Kai kastuvą paleido iš rankų, jis iš karto perskaitė lovlių mintis, tuoj įsmigo, atplėšė didžiulį akmens luitą, o kai sukibę norėjo ridenti jį, kastuvas pats iškart jį nurideno į šoną.
— Tokio kastuvėlio savo rankose dar neturėjau, — džiaugėsi Mantas.
— Žinote ką, — sušuko Juodis, — meskime akmenis į mirties duobę, kad daugiau niekas pasaulyje į ją nebegalėtų įkristi ir žūti...
— Teisingai, — pritarė Mantas, — ji nei dabar, nei anksčiau, niekam nebuvo ir nebus reikalinga.
Urvo anga netrukus buvo atvalyta, mirties duobė užversta ir jie, sėdę ant šluotų, nuskrido urvo gilumon į raganos kambarius.
Durys buvo užrakintos, bet pasinaudoję Pinčiaus lazdele, jie netrukus jas atidarė ir nieko įstabaus neradę antrame ir trečiame kambariuose, suėjo į ketvirtą. Čia ant žemės tebegulėjo karalių rišusioji grandinė, o pasieniais buvo sukrautos dėžės — karstai, apie kurias buvo pasakojęs karalius.
— Atidarykime ir pažiūrėkime, kas jose yra, — pasiūlė Mantas.
— Bet ar atidarydami į kambarį nepaleisime kokios piktosios dvasios, kurios paskui negalėsime atsikratyti? — rūpinosi Mėlynis.
— Pamėginti vis tiek teks, juk neišeisime nieko nenuveikę... — ryžtingai tarė Žalis.
— Pirma pabarbenkim į karstą ir pasiklausykim, gal ką išgirsim, — šokosi Mėlynukas. Ir kai visi nutilo, Mantas rankos krumpliais pabeldė.
Ilgoje dėžėje kažkas sušnypštė, paskui pasigirdo tyli žmogaus dejonė ir po to iš lėto vėl viskas nurimo. Tada jie truputi pakėlė antvožą ir pravėrę plyšelį baisiausiai išsigandę atšoko. Dėžėje pamatė paguldytą mažą baltą vaikelį, į kurį buvo įsisiurbusios didžiulės juodos siurbėlės, o kaklą, galvą ir rankas buvo apsivijusios storos ir tarsi juodais dažais ištatuiruotos margos nuodingosios gyvatės.
Kai galiausiai dėžę atidarė iki galo, gyvatės sušnypštė, aukštai pakėlė galvas ir pasiruošė kirsti kiekvienam, kuris tik prisiartins prie jų saugomo vaiko.
— Ką su jomis darysim? — beviltiškai nusiminęs klausė Mantas. — Juk tos pabaisos, jeigu jas įpykinsime, galį įgelti tam karste gulinčiam ir vargu ar begyvam kūdikiui...
— Reikia skubėti, nes dėlės baigia išsiurbti to vaikelio paskutinį kraujo lašą, — nekantravo Mėlynukas.
— Juodi, duokit man lazdelę, — ryžtingai sušuko jis ir tuoj sušnibždėjo:: „Murki — murki, kas palies tave, tuoj pavirs į mažytį sliekelį... “ Mantai, ir visi kiti būkim pasiruošę tuojau pat sumindyti jas. O gal jų pribaigimui, kai jas išmesiu iš karsto, pasitarnaus tas pats raganos kastuvas?
— Mes pasiruošę, — atsiliepė choru Mėlynio draugai.
Tada Mėlynis priėjo prie dėžės ir atkišo lazdelę, visos gyvatės, nuodinguoju dantimi tuoj kirto į ją ir čia pat virto mažyčiais, ant karsto dugno besirangančiais kirminukais. Mantas, apsimovęs ranką pirštine, mėtė juos ant žemės, o lovliai, raganos kastuvas šokinėdami ant grindų jas kapojo, mindė ir traiškė. Po to atėjo eilė dėlėms. Jos buvo taip prisisiurbusios prie vaiko kūnelio, kad atitraukiant trūkinėjo per pusę ir vis tiek nepaleido savo aukos. Vėl teko griebtis lazdelės ir jas sumažinti. Tik tada pasisekė jas atplėšti nuo kūdikio rankų, kaklo, kojų ir kitų vietų.
Kai vaiką išlaisvino, jis, tarsi būtų didelis suaugęs žmogus, karste atsisėdo ir pradėjo šnekėti:
— Raganos siurbėlės gėrė mano kraują ir aš negalėjau augti, o gyvatės saugojo ir nieko prie manęs neprileisdavo. Kas tik pakeldavo viršų, juos tuoj įgeldavo, o negyvėlį palikdavo suryti tam pasiutusiam šuniui...
— O kas tu toks esi ir kaip atsidūrei šiame karste? — pasidomėjo Mantas.
— Mes čia esame du karaliaus vaikai. Kitas guli anam karste, jį taip pat saugo gyvatės, o kraują čiulpia siurbėlės...
Tada jie iškėlė vaiką iš karsto ir paguldė į raganos lovą. tuoj pat atidarė kito karsto viršų ir išlaisvino antrąjį karaliaus sūnų. Tą dieną jie išlaisvino ir kitus uždarytuosius karstuose ir nusivedė į duobę kalno papėdėje.