Dulsinėja
Kam nakties kalavijas blakstienas aukojo,
kam deginau tuštinau širdį pykčiu,
kam žaizdai nuplauti degtinę naudojau-
druska nepataikė nukristi ant duonos,
o tiesa pašaukta lojo juodu šuniu
ir neklausė komandos “sėdėti prie kojos”.
Klausyk, Dulsinėja, aš šitiek kovojau,
bet vanduo nepavirto vynu – tik krauju.
Mieloji, palikim sugriautą nukautą malūną,
kalaviją, šarvus dilgėlėms ir rūdims;
atrodo, sugrįžo vėl protas į kūną-
už nugaros nuolaužos, aistros nurims.
Imu tavo delną delnan ir viltis
kaip šiaurės pašvaistė per dūmus prabyla;
žuvo Cojus ir Puškinas, Baironas mirė-
vien žodis pakilo – kraujuotas, bet gyvas!