atėjai

atėjai
kampuotu blizgesiu aštriu gražiu
bet pavirtai rasos lašu
nemirsi, snaige,
lydysies ir tirpsi tu
su likusiu kavos kvapu
ant lūpų paklusniu vašku
paskutiniu blizgiu tašku
susimaišysi su krauju
ant rankų tarp minčių gulėsi
ir mano širdyje kalėsi
gyvenki su manim
kol plaka
kol kvėpuoja
ir būki stebuklu
atspindžiu
apkabinimu
sapnu
aš būsiu vėjas
ant mano nugaros
praskrisi virš Sacharos
virš kalnų dūlėjančių
virš Pamyro
skutamuoju skridimu
virš mikroskopinių plyšių
kur medžio šaknys už gyvybę
kovoja paskutinę kovą
virš erdvių padūmavusių nuo aukščio
mes staiga sustosime
ant atminties briaunos aštrios
pavirsime skaidriu šerkšnu
be garso krisim
per orą išretėjusį
mes būsim niekas