Vamzdžio linkyje suposi švinas
kaip išsprogusios akys vaikų,
gaudė katinus,
vijosi vištą
ir kepurėm užmėtė vilkus.
Bučiniai po pakalnėmis aukso
statė fermas į hipių laikus.
Automatais prakošdavo tylą
leido serijom savo vaikus.
Neužaugę į apkasus gulė,
kilo laistomi gatvės lazdos.
Fokusuodavo retąją tylą
tarp numirusio tėvo barzdos.