Pasaka (Kalno viršūnėje)

67. Kalno viršūnėje

Kai lovliai, užskridę ant pačios kalno viršūnės, nusileido per dešimt žingsnių nuo raganos, pamatė, kiek daug kalno uolų ji jau buvo nuskaldžiusi. Ir vis, nesustodama nė vienai sekundei, kirto ir kirto, o seilės taškėsi aplinkui ir kur nukrisdavo, kalno akmeny tuoj įskildavo keli gilūs grioviai.
— Žiūrėkit, žiūrėkit, — tyliai kuždėjo Žalis, — tas jos kastuvas kerta pats, ji tik nutaiko kur turi kirsti ir spjaudosi. Kad mes turėtume tokį kastuvą, galėtume kalnus nuversti...
— O gal neužilgo ir turėsime, — šyptelėjęs pridūrė Mantas.
— Ko gero, taip ir bus, — ištarė ir Juodis.
— Na, tai imamės, — paragino Mėlynukas.
Jie iš trijų pusių apsupo raganą. Pirmas į pat tarpuakį šoktelėjo ir trenkė Žalis. Ragana, sustaugusi, kad net sudrebėjo visi kalnai, suklupo ant kelių. Antras į paausį trenkė Juodis. Ragana suvaitojo ir ištiesusi kojas atsisėdo. O nuo Mėlynuko smūgio — ji neteko sąmonės ir, pavirpinus kojas, išsitiesė šalia savo, ore, tarsi pūko, plaukiojančio didžiulio, storo metalo, saulėje sidabru švytinčio kastuvo.
Mantas užburtąja lazdele tuoj ją pavertė raganą į mažą vabalą, kietai suraišiojo, apsupo nedegančiu popierium ir įsidėjo į švarko kišenę. Ragana buvo minkšta, suglebusi ir Mantas, apžiūrėjęs ją, pamatė, kad vietoj kojų sijono apačioje kyšojo pačios tikriausios arklio kanopos. „Ne, neapsirikome, ji yra ta pati, kurią mačiau naktį jojant ant kumelaitės, — pagalvojo jis, bet niekam nieko nesakė.
Lovliai netrukus atsigaivėjo, nes atsitrenkę į kietą raganos galvą kurį laiką irgi buvo kiek apkvaitę. Kai Mantas išėmęs iš kišenės parodė ryšulėlį, visi laimingi spaudė vieni kitiems rankas, nuoširdžiai džiaugėsi.
— Tai va, ir būsime įvykdę seneliui ir sau duotus priesakus, — laimingas ir besišypsantis pastebėjo Mantas.
— Neskubėk, — nesutiko Žalis, — dar bus vargo. Juk nežinome, kas mūsų laukia tuose kambariuose, kur sukrauti raganos rakandai.
— Bet vis tiek, jau grįžti namo ne gėda, o džiaugsmas, — pritarė Mantui Juodis.
— Dabar grįžkime į savo buveinę. Mantai, nepamiršk, pasiimti raganos kastuvo. Kiek sumažintas ir sureguliuotas ne uoloms kirsti, o žemei kasti, jis bus naudingas ir seneliui, ir mums.
Visi susėdo ant Manto šluotos ir nusileido nuo kalno.