Pienės

- Tu geriau neik. Žinai... tu keistoka... – tarė mano geriausia draugė ir apsisukusi nužingsniavo su kitomis klasiokėmis.
Pasijutau lyg į širdį būtų įgėlus bitė. Nieko negalvodama nubėgau į parką prie senojo ąžuolo ir susmukau žolėje. Vis dar negalėjau suprasti, kodėl ji taip pasielgė.
Staiga pamačiau manęs link artėjančią figūrą. Juodi kaip derva plaukai krito ant gilių, skaisčiai žalių akių. Iš kart jį pažinau – tai Adomas. Jis priėjęs prie manęs ir ištiesęs puokštę pienių, pilnu džiaugsmo balsu tarė:
- Sveika!
Aš nusukau akis, nes jos buvo paraudusios nuo verkimo. Adomas turbūt tai pastebėjo.
- Kas atsitiko?
Aš sukandau dantis ir iš visų jėgų stengiausi nepravirkti.
Jis atsisėdo šalia manęs ir sušnibždėjo:
- Žinai, nieko blogo verkti...
Nesusitvardžiau ir pravirkau. Adomas mane apkabino ir pradėjo taršyti mano plaukus. Po kiek laiko tarė:
- Pienės man primena tave. Jos visada šypsosi, kaip ir tu. Esi pats nuostabiausias žmogus visoje galaktikoje. Tu padedi kitiems to net nepastebėdama, išbandai naujus dalykus ir nebijai iššūkių. Aš taip manau...
Pirmą kartą išgirdau tokius žodžius. Pabandžiau šypsotis ir staiga pajutau ant nosies nukritusį lietaus lašą.
- Pradėjo lyti šviečiant saulei, - nudžiugo Adomas.
Ištiktųjų lietus atrodė nepaprastai. Per kiekvieną lašą pereidamas saulės spindulys paversdavo jį auksiniu.
- Gal einam? Sušlapsim...
- Išdžiūsim. Šiltas lietus niekam nepakenks.
Lietaus lašai barbeno į žalius medžių lapus. Užsisvajojusi žvelgiau į apsiniaukusį dangų ir protarpiais išlendančią saulę. Adomas priėjo arčiau manęs, paėmė už rankos ir sušnibždėjo į ausį:
- Ak tu mano svajokle...
Jis žvelgė į mane savo nuostabiai žaliomis akimis, kurias dievinau. Nusišypsojau ir jis mane pabučiavo...