VĖJŲ  SODAS

Beveidė nežinia tyloj išbiro
Lyg rožinio nutrūkę poteriukai -
Virš tavo Vėjų vandenyno tvyro
Paniuręs ir nepermatomas rūkas.

Prisiimu kruopelę dievo rykštės,
O visą ją iškęski pats lig dugno,-
Kad menko apmaudo srovė netrykštų,
Įžiebki išminties ir gėrio ugnį.

Aš tau išausiu Balto brolio juostą
Ir dovanosiu, kai širdy bus gruodas,
Tik ar žinosi, kad yra toks uostas -
Sesutės Vandenėlės Vėjų sodas...