Kažkokia neaiški pilka dėmė ant plento... Ai, žvirbliukas strikinėja. Mėgaujasi saule. Ir visai nebijo, kad jį kas suvažinės. Tai aišku, nėr ko bijot, kokios gi mašinos penktą ryto?
O aš sėdžiu ant nušiurusios žolės. Suolas čia pat, bet - koks skirtumas. Ir visai nesvarbu, atvažiuos autobusas, ar ne. Man taip norisi čia sėdėt ir jausti pirmus spindulėlius. Dėl nieko nesirūpinti. Ir neatsiminti to, kas buvo šiąnakt.
Dėl to ''šiąnakt'' aš jaučiuosi tokia pat, kaip tas žvirblis. Vieniša ir niekam nereikalinga.
Man visvien. Aš neverksiu. Tiesiog žiūrėsiu į rugius, kurie tuoj bus nupjauti, sumalti. O jų duonos riekės skonio nieks neatsimins. Ir juo labiau nežinos, kad ta duona gimė čia.
Mano skonio irgi niekas neatsimins. Ir manęs juo labiau. Nesakyk, tu irgi pamirši. Ir šią naktį taip pat.
Paimu į delną smėlio, sumišusio su dulkėm. Žeriu į kelią. Dar viena sauja ir dar. O vėjas pučia dulkes atgal. Į mane. Pradedu springti, akys ašaroja. Pagaliau sugebėjau pravirkti. Bet vėjo gūsis nurimsta ir mano akys nudžiūsta. Aš vėl nebeverkiu. Ar žinai, kaip sunku, kai negali išverkti skausmo? Ne, nes tau net neskauda. Tu dabar laimingas. Ir nesupranti, kodėl aš ne.
Atsistoju. Norisi rėkti. Dieve, kodėl leidai man šitaip pasielgti? Ir vėl aš nepagalvojau, ką darau. Eilinį kartą pasielgiau taip, kaip man nebūdinga.
Dabar gailėsiuos. Tylėsiu ir šypsosiuos. Gatvei, tam kvailam žvirbliui. Atvažiuojančiam autobusui.
Tiksliai! Autobusas atvažiuoja! Lipt, nelipt? Lipu.
Atsisėdu ir žiūriu pro langą. Neįdomu. Niekas neįdomu... Apsidairau po autobusą. Trys senutės. Ir tokiais smerkiančiais žvilgsniais į mane žiūri. Na, koks jums skirtumas, iš kur važiuoja mergina penktą ryto, neišsimiegojusi, suveltais plaukais ir alum sulaistytu megztuku? Negi jūs pačios nebuvot tokios ir nežinojot, ką reiškia gyventi?
Durys užsidaro. Autobusas pajuda iš vietos. Vėl pažiūriu pro langą. Mažasis žvirbliukas nuskrido, matau vis tolstantį suolą. Važiuoju tolyn nuo šitos dulkėtos pievos ir nuo to, kas įvyko.
Ir nuo tavęs. Nes. Nežinau.