Kiaulė ir gaidys

Vos tik saulutė prabudo,
Apvirto pasaulys kojom į viršų:
Mėnulis žemyn, saulelė aukštyn,
Šviesa pasipylė po žemės paviršių.

Prabudo kiaulytė Silvija,
Nusiprausus, lūpas pasidažius,
Užsimetė skrybėlę ant ausų,
Rankinę ant pečių.

Išėjo Silvija į miestą
Vaikeliams pirkti maisto,
Kai čia sustabdė ją Alfonsas,
Gaidys tas buvo ponas.

"Labas rytelis" - Alfonsas tarė.
O kiaulė:
"KRIŪ, sveiki, sveiki
Alfonsai, ką čionais veiki?"

"Tai va, anksti prabudus,
Ir kaime mūsų užgiedojus,
Sugedo balsas mano!
Kaip aš dievagojuos!"

"Taigi, aš pastebėjau.
Vargšeli tu, Alfonsai.
Bet gal galiu padėti,
Giedosiu aš ekspromtu:
KVY! KVY!
KRIU KRIU!
Kaimeli kelkis,
Aš jūsų naujas gaidelis esu!"

Tačiau nusijuoke gaidys,
Kai kiaulė kriūkt pradėjo.
Išgėrė karšto pieno,
O tai jam ir padėjo.

Jau kitą rytą ant tvoros
Alfonsas ruošiasi giedot,
Bet čia šalia užšoko kiaulė,
Pradėjo kriūkt savo apgaulę:

"KVY! KVY!
KRIU KRIU!
Kaimeli kelkis,
Aš jūsų naujas gaidelis esu!"

"Silvija, kas tau dabar?
Juk aš jau pasveikau!"
O kiaulė susigėdo,
Ir tarė tik "Atsiprašau".

Nulipo nuo tvoros vargšelė,
Paraudonavusi iš gėdos,
Tačiau prabudo tas kaimelis,
Ir nesuprato nieko.